Kūrybingumas ir kūrybiškumo atpažinimas

Transkript

1 Mokslo LIETUVOS MOKSLININKŲ Lietuva LAIKRAŠTIS 2010 metų vasario 4 d. Kaina: 3 Lt Dirbti gali ir vergas, o prasmingai švęsti tik laisvas žmogus 4, 5, 13 p. Kaip tarti priebalsių samplaikas? 15 p. Nr. 3(425) Tad kurį kelią rinksimės: Graikijos ar Suomijos? 2 Pabaiga, pradžia Nr m. lapkričio 23-ąją, Lietuvos kariuomenės dieną, Lietuvos Respublikos Prazidentė Dalia Grybauskaitė prof. Steponui Ašmontui įteikė ordino Už nuopelnus Lietuvai Komandoro kryžių. Įdomu, kad aukštam valstybės apdovanojimui profesorių pasiūlė ne savoji Švietimo ir mokslo, bet Krašto apsaugos ministerija. Gal išties savame kaime pranašu nebūsi? Vis dėlto baigiamajame pokalbyje su Lietuvos mokslo institutų asociacijos prezidentu, Puslaidininkių fizikos instituto direktoriumi prof. habil. dr. Steponu AŠMONTU nagrinėjame kitus reikalus. Vyksta Lietuvos mokslo institutų pertvarka: nuo sausio 1 d. dešimt mokslo institutų jungiami į keturis naujai steigiamus mokslo centrus, kuriems suteiktas valstybinių mokslinių tyrimų institutų statusas. Kiek šis valingas sprendimas sustiprins Lietuvos mokslą, bent jau taikomąjį, kurio didžioji dalis šalyje ligi šiol buvo plėtojama būtent mokslo institutuose? Bet tam reikėtų būti Anglija Gerbiamasis profesoriau, ypač antrojoje dalyje pateikėte nemažai pavyzdžių apie tai, kaip mokslas ir verslas įgyja vertingą ir perspektyvią jungtį. Čia galima įžvelgti ir mokslo institutų indėlį, tiesa, ne visada tiesioginį. Bet šiais gražiais pavyzdžiais ne taip paprasta įrodyti valdininkams ar politikams, kad mokslo institutai reikalingi ir net gal būtini, jeigu norime, kad tarp mokslo ir verslo Lietuvoje būtų sąsaja. Girdi tik tas, kuris nori girdėti. Kokius argumentus galite pateikti tiems, kurie girdėti nenori? Jeigu Lietuvoje būtų sukurtas modelis, kaip taikomuosius tyrimus būtų galima atlikti be taikomųjų mokslo institutų, problema išsispręstų ir be jų. Bet tam reikia būti Anglija, kuri tokią veiklą atlieka per mokslines laboratorijas, apsieidama be mokslo institutų. Kita vertus, greičiausiai nėra reikalo kurti laboratorijas, jeigu jau turime mokslo institutų sistemą. Jeigu jų paskirtis būtų (kaip kad deklaruojama) plėtoti taikomąjį mokslą, institutai ir taptų pažangos variklis. Galėtume palyginti Suomiją ir Graikiją, kurios beveik vienu metu įstojo į Europos Sąjungą. Lietuvos mokslų akademijos narė korespondentė profesorė Viktorija DAUJOTYTĖ šia tema kalbėjo bendroje Lietuvos mokslų akademijos ir Nacionalinės moksleivių akademijos sesijoje Mokslas: kartų ryšys. Šiomis sąvokomis įeiname į žmogaus prigimties esmę; kūrybingumas yra vienas iš žmogiškumo sandų. Nuo akmens nuoskilos iki pasidaryto akmeninio kirvuko didelis žingsnis. Žmogus sugalvojo daiktą ir jį pasidarė. Būti kūrybingam, vadinasi, turėti idėjų. Šiandien su kūrybingumu vis labiau siejama žmonijos perspektyva. Ateitis priklausys nuo to, kiek turėsime kūrybingų, kūrybiškai pasaulyje veikiančių žmonių, sugebančių kelti idėjas ir formuoti alternatyvas. Alternatyvos šiandieniam kriziniam pasauliui svarbiausias dalykas. Pasaulinės krizės sąlygomis paaiškėjo, kad rinkos ekonomika nėra visagalė, kad ji neturi mechanizmų, galinčių padėti išvengti ar bent palengvinti padėtį. Istorija negailestingai rodo, kad krizės vesdavo į karą. Karas šiandien pražūtingas, jo nebegalima laimėti. Nobelio premiją ekonomikos srityje 2009 m. šiemet pelnė 76-erių Amerikos profesorė Elinora Ostrom, pateikusi mažų žmonių grupių tvarkomos, ekologiškai patikimos ekonomikos, žmogiško veido ekonomikos projektų, iškėlusi naujų idėjų. Galime sakyti, kad nieko naujo 6, 7 p. Baltaliemenė diena veda į žiemgalių kraštą 12 p. Danieliaus Kleino etapinė reikšmė lietuvių tautai kooperacija žinoma seniai. Jau Ekleziastui buvo aišku, kad nieko naujo po saule. Dažnai naujai kūrybiška alternatyva yra ir grįžimo atgal idėja. Tik ji turi būti laiku ištarta. Laiku pasakyta ad fontes, arba prie daiktų. Tikėtina, kad iš naujo grįšime prie asmenybių, autoritetų. Kolektyvinės veikimo formos nedavė tokių rezultatų, kokių buvo tikėtasi. Dėsningai gręšimės atgal, į įvairiopą veiklos ir kūrybos patirtį, bandysime iš naujo atpažinti ir unikalius žmogiškojo kūrybiškumo pasireiškimus. Jauno, amžinai jauno ir televizijos prožektorių šviesoje pasaulio dominantę teks papildyti vyresnio amžiaus žmonėmis. Elinora Ostrom garbingiausią premiją gavo 76-erių, kai pagal dabar vyraujančias visuomenės nuomones begalėtų būti tik virtuvės močiutė. Vienų žmonių gabumai pabunda anksti, kitų vėliau ar net vėlyvuoju gyvenimo laiku. Dalis kūrybingųjų sąmonės pasireiškimų sunyksta dėl to, kad nebuvo atpažinti. Dalis atpažįstama per vėlai. Kūrybinė sąmonė, jei nėra palaikoma atpažinimo ir įvertinimo, praranda pasitikėjimą, apsilpsta. Žmogaus pasaulis, gyvenamasis pasaulis, yra lyg koks ryšių, susitikimų, susikalbėjimų Leidžiamas nuo 1989 m., du kartus per mėnesį Kūrybingumas ir kūrybiškumo atpažinimas ir nesusikalbėjimų, supratimų ir nesusipratimų tinklas. Žmogus yra kūrybingas, kiekvienas sąmoningas individas gali laisvai veikti pasaulyje, jį keisti, susikurti savo gyvenimą, į kurį įeina ir šeimos kūrimas. Priesaga -ing- rodo kūrybos galių turėjimą. Žmogų iškelia, suteikia išskirtinių galimybių kūrybingumo ryškumas, intensyvumas. Širdingas, turtingas; vienu atveju turįs širdį, gebantis atsiliepti į kito skausmą, užjausti, padėti, kitu turįs turto. Kūrybingas, turįs kūrybos, kad ir kaip neįprastai tai skambėtų. Kūrybingas ir tas, kursai turi galių kūrybai atpažinti. Išmintį atpažįsta tik išmintingas. Kūrybingumas apima ir matematikus, ir fizikus, ir ekonomistus, ir teisininkus, ir bibliotekininkus. Dar daugiau kūrybingumas neapleidžia ir fizinį darbą dirbančių žmonių. Gamta, žemės darbai kūrybingumą skatina: gamta yra kūrybinga, valdo sudėtingas garsines partitūras, spalvų dermes, kuria kraštovaizdžius. Žinome, kad ir negailestinga sukuria ir sunaikina. Ir Nukelta į 14 p. Nukelta į 2 p. Gedimino Zemlicko nuotrauka

2 2 Mokslo Lietuva 2010 m. vasario 4 d. Nr. 3(425) Gelmės Kūrybingumas ir kūrybiškumo atpažinimas Atkelta iš 1 p. žmogaus kūrybinės galios, deja, nėra tik konstruktyvios jos gali būti ir destruktyvios. Kūrybiškas. Ką lietuvių kalba sako šiuo būdvardžiu, kaip atskiria nuo kūrybingo? Atskiria nežymiai, kiek pastūmėdama veiksmo kryptimi: kūrybiškai veikiantis žmogus randa netikėtus sprendimus, pamato išeitis, pasisuka nelaukta kryptimi, pamato, kas ligi tol nebuvo pastebėta, suvokta. Įprastume pastebi neįprastumą. Šiuo metu kartais itin kūrybiškai veikia kūrybingi menininkai: juvelyrai, sukuriantys papuošalus ne tik iš nebrangių, bet ir atliekamų medžiagų, skulptoriai, pasirinkę kokias statybines atliekas, niekam nebereikalingus daiktus ir transponuodami juos į kūrinius. Kas skiria kūrinį nuo daikto, reikalingo ar nereikalingo? Paprasčiausia sakyti, kad kitų funkcijų įgijimas, ryšių su aplinka, su žmonėmis atsiradimas. Kūrinys įprasmina autoriaus poziciją, mintį, kuri gali būti skirtingai suprantama, stengiantis neišklysti už kūrinio brėžiamo prasmių rato m. spalio viduryje Londone veikiančioje Frieze meno mugėje dalyvavo žinomas šiuolaikinis skulptorius Mindaugas Navakas, garsiojo Kablio buvusiuose geležinkeliečių rūmuose autorius. Meno mugei jis sukūrė monumentaliosios skulptūros ir sovietinės moderniosios architektūros derinį, panaudodamas iš 1967 m. pastatytų Parodų rūmų (dabar Šiuolaikinio meno centras) keičiant išimtus senuosius langus. Seni, nebereikalingi langai (langas ypatingas daiktas, lyg buities kūrinys) suriša su jų pirmine paskirtimi, su laiku, kai jie buvo gaminami ir dedami, atgaivina atmintį ir kaip kultūrinę patirtį. Kartu atveriami kiti prasmės laukai. Pavadinimas Smash the Windows, Spatch the Chrystals (išmušk langą, išnešk kristalą) yra keliagubas, neatmestina ir praeities meno (sovietinės moderniosios architektūros) pervertinimo idėja išmušk langą, jei kitaip negali išnešti (išgelbėti krištolo). Konceptualusis kūrybingumas prasideda iš idėjos, idėja ieško kalbos, siekia būti aiškinama. Čia naujai pasirodo antropologijos, taip pat fenomenologinės antropologijos galimybės. Sąmonė atlieka lyg kokius lauko tyrimus, apklausinėja kūrėją kiek tai prieinama iš turimos medžiagos ar tiesioginių kontaktų. Kartu tyrėjas apklausia ir pats save, savo intencijas, intuicijas. Pasitikrina jas iš kitų patirčių, suvokimų. Rizikuodama pateiksiu daug ginčų visuomenėje sukėlusį šiuolaikinio meno atvejį, geriausiai žinomą vilniečiams: Vlado Urbanavičiaus skulptūrą Krantinės arka, dažnai paniekinamai vadinama vamzdžiu. Dvi galimybės: arba arka nėra kūrybiška, atsitiktinis gremėzdiškas, niekam nereikalingas statinys, kurį, kaip kartais ir siūloma, reikėtų kuo greičiau nugriauti, arba neatpažįstame kitokio, kitaip išreikšto kūrybiškumo. Kartais kūrybiškas daiktas ar veiksmas atpažįstamas iš karto pajuntame jo daromą įspūdį, atrodo mums gražus, priimtinas, traukia žiūrėti ar klausytis. Lyg prieitume kažką lygiu, tiesiu keliu. Kartais priešinamės, nenorime eiti aplinkkeliu, dažnai neišvengiamu. Krantinės arka susilaukė daugiau nepritariančių negu bent pakančiai į šį projektą žiūrinčiųjų. Galbūt tai atvejis, kai kūrybiškumo atpažinimui turime sunaudoti Profesorei Viktorijai Daujotytei labai rūpi, kad žmonės atskleistų savyje glūdinčias kūrybines galias ir kituose atpažinti kūrybiškumą daugiau dvasinės energijos išteklių, pavaikščioti ir aplinkkeliais, pasidomėti kitais skulptoriaus darbais, jo intencijomis, gal ir šiuolaikinio meno tendencijomis. Dauguma nedarėme nei vieno, nei kito, lyg ta skulptūra būtų buvusi pastatyta niekam nežinomo žmogaus, neturėtų jokių šaknų, nebūtų kitų menininko darbų, kurie tarsi įvestų į arkos kontekstą. Man atrodo, iš monumentalistikos svarbūs bent du ankstesni Vlado Urbanavičiaus darbai: Vaivorykštė Utenoje, Basanavičiaus ir Maironio gatvių sankirtoje metalinis vaivorykštės puslankis, suvertas iš lauko akmenų, tikriausiai iš to paties krašto; ir ne mažiau įspūdinga skulptūra Kaune, Taikos prospekte, pavadinta Kabantys akmenys, taip pat metalo ir lauko akmenų derinys, konstrukcija. Atrodo, kad Vladas Urbanavičius kūrybiškai derina paprastas, nebrangias, bet stiprias, atkaklias medžiagas, jungia unikalius inžinerinius gebėjimus (juk nėra taip paprasta pasiekti, kad arka arba vaivorykštinis lankas tinkamai išsigaubtų ir tvirtai laikytųsi) ir meninį kūrybingumą: netikėtą medžiagą (metaliniai, rūdijantys strypai ir paprasčiausi lauko akmenys, jų pakėlimas; kabo lyg būtų lengvi, o yra sunkūs), netikėtą formą, netikėtą įkomponavimą į erdvę. Gali būti, kad Vilniaus Krantinės arka yra mažiau pavykęs kūrinys, man ne toks iškalbus kaip Vaivorykštė, bet neabejotinai vertas dėmesio. Sakau man atpažindami kūrybingumą, veikiame kaip aš, savo atsakomybe, to neturime vengti ir negalime išvengti. Turime stengtis nepasiduoti inercijai, kitų nuomonei, netgi spaudimui. Krantinės arka sumontuota iš savo pirminę daiktišką funkciją atlikusių, jau po žeme savo laiką atgulėjusių metalo vamzdžių. Jie iškelti į šviesą lyg liudyti, kad po Vilniumi yra didelis vamzdynų raizginys. Kad metalas po žeme pavargsta, lyg grįžta iš kokio anapus. Įspūdis, kad išlipa iš upės. Pavargę, bet gražiai rūdijantys (unikali geležies savybė) metalo dariniai. Ne šlovės arka, ne triumfo, o nuovargio, neišvengiamo senam, dideliam miestui. Išorinio negražumo kokios senos istorinio miesto pavartės, netgi vartų arkos, apgriuvusios, aptrupėjusios. Išblizgina koks turtuolis kvartalą Užupyje, o rūdys, puvėsiai aplink dar aiškiau matomi. Seno miesto vaizdinis senumas yra iškalbus, savotiškai gražus. Krantinės arka pastatyta prie Vilniaus energijos: perkeltinės prasmės ironija kiek tos energijos... Per suvirinimo, sukniedijimo vietas jaučiamas randų, randėjimo, lyg kokios randuoto kūno ar jo dalies įspūdis. Urbanistinio meno, galimo tik didelio miesto, technologinių pastatų, tiltų konfigūracijų fone. Krantinės arka kita skulptūra negu, sakysime, Petro Aleksandravičiaus Žemaitė, mąsliai ir jaukiai įkurdinta žaliame Vilniaus skvere (vienas labiausiai vykusių meno ir aplinkos dermės atvejų, klasikos likutis). Žemaitės skulptūra glaudžiasi prie klasikinio pastato silueto, prie medžių, jų šešėlių. Arka derinasi prie elektrinės, tilto, vamzdynų, storomis ir plonomis gyslomis išsiraizgiusių nematomame požeminiame mieste. Kūrybiškumo atpažinimas individualus, priklausomas nuo patirties. Bet šis individualus veiksmas gali, o kartais ir turi remtis kitų patirtimi, ne tik spontaniška reakcija (nepatinka, nemėgstu), o ir įsigilinimu, įsimąstymu. Atpažinimas neatskiriamas ir nuo pažinimo procesų. Šiandienis menas Gedimino Zemlicko nuotraukos vis mažiau bėra graži ir nekalta paukštelio giesmė, dailus atleto ar undinės kūnas; jame susitelkia daug sudėtingų ir prieštaringų veiksmų, daug sąmonę provokuojančio negražumo. Vlado Urbanavičiaus skulptūrą persmelkia rūsti ir kūrybinga inžinerija. Ieškodami kūrybiškumo, siekdami jį atpažinti ir patys turime elgtis kūrybiškai: keisti žiūrėjimo rakursus, pasitelkti visus argumentus, kuriuos tik galime rasti; veikti ne tik emocijomis, bet ir protu, argumentais. Žemaitės skulptūrą paminėjau neatsitiktinai. Norėjau į kūrybiškumo atpažinimo lauką įtraukti ir jos kūrybą. Žinau, kad mokykloje, gimnazijoje ar licėjuje ji nesusilaukia dėmesio, neatrodo įdomi, įdėmiai skaitytina. Žmonėms, gyvenantiems literatūros reikalais ir rūpesčiais, atrodo, kad Žemaitė negali būti apeita, bet jos kūrybiškumą suvokti nėra lengva. Žemaitė buvo labai talentinga, toks pat unikumas mūsų kultūroje kaip M. K. Čiurlionis. Paprastai galima pasakyti, kad ji matė, girdėjo, jautė kaip yra gamta, žemė, dangus, žmogus, kaip visa tai susiję pirminiais saitais. Ji modeliavo būtį tais būdais, kuriuos jai teikė patirtis. Kalba buvo jai paklusnus instrumentas, kuriuo ji grojo iš absoliučios kalbinės klausos. Man atrodo, kad ir mokykloje Žemaitė pirmiausia gali būti atpažinta kaip mūsų tautos kūrybingumo argumentas, kaip talentinga prigimtis, kuri kad ir vėlai, bet buvo atvesta ten, kur turėjo būti, į literatūrą, kad jai būtų suteikta galimybė papasakoti, kaip yra gyvenimas. Išgyventi penkiasdešimt kasdienio sunkaus darbo metų ir pradėti rašyti. Šios sandūros gali užtekti, kad būtume sudominti, kad norėtume suvokti, iš ko kyla ir kaip rodosi ta kūrybingumo galia, kurios negali užslopinti net sunkiausios, nepalankiausios aplinkybės. Pagal Žemaitę galime pasitikrinti, kiek pajėgiame suvokti praeities žmonių kūrybiškumą. Jei negirdime Žemaitės sakinio, neišgirsime ir kitokio literatūros kūrinio. Kūrybinga sąmonė nenori praleisti nė vienos galimybės kūrybiškumą atpažinti. Vladas Urbanavičius savo Krantinės arka išbando mūsų dabartiškumą, galimybę suvokti, kas kūrybiškumo formose keičiasi ir kas išlieka. Kūrybiškumo atpažinimas ugdo mūsų pačių kūrybingumą. Dabar prisiminkime, kad ieji Europos metai skirti skatinti kūrybiškumui, susietam su naujovėmis, gebėjimu atsakyti į kintančio gyvenimo iššūkius, pasitikėjimu vaizduote. Švietimas, kultūra turi atlikti savo pareigą ugdant kūrybinius individo gebėjimus, keliant jų vertę. Kūrybingumas negali būti atskirtas nuo asmens; kūrybingas tik individas. Visuomenės, sociumo problema, ar kūrybingas žmogus lieka vienišas, netgi užsidaręs savo kiaute, ar eina į viešumą, siekia ir geba bendrauti ir bendradarbiauti, diskutuoti ir dirbti kartu, jungiant skirtingų sričių praktiką. Kūrybinga visuomenė yra kūrybingų individų, laisvai skleidžiančių ir įgyvendinančių savo gebėjimus, bendraujančių ir bendradarbiaujančių visuomenė. Kūrybinga visuomenė toleruoja ir kūrybingo menininko vienišumą, padeda jam, formuoja palankią aplinką. Kūrybingumas niekur ir niekuo negali būti ribojamas, kūrybingumą varžo ir pernelyg aiškiai keliami tikslai, pavyzdžiui, programinės kultūros, švietimo ir verslo jungtys. Išankstinės kūrybingumo ir kūrybiškumo apibrėžtys yra bendros, abstrakčios kiekvieną kartą susitinkame su kitais, skirtingais jų pasireiškimais. Viktorija Daujotytė Jei šauksmas man primintų jūrą, aš laukčiau tų, kurių nėra... Net ir netikėčiausiose Vilniaus Užupio vietose galima rasti vietos kūrybiškumui

3 2010 m. vasario 4 d. Nr. 3(425) Mokslo Lietuva 3 Darbų verpetuose Lietuvišką žodį iškėlęs į vėliavos aukštį Pradžia Nr. 2 Mokslininko misijos svarba Sausio 4-ąją Lietuvos mokslų akademijos tikrajam nariui profesoriui Zigmui Zinkevičiui sukako 85-eri, bet iš kasmet pasirodančių vis naujų iškilaus kalbininko knygų nepasakytum, kad autoriui jau gerokas metelių kaupas. Darbingam, kūrybingam ir darbščiam žmogui metai ne kliūtis. Dar vienas akivaizdus patvirtinimas, kad ypač humanitariniuose moksluose vyresnioji karta tikrai turi ką pasakyti. Ir pasako. Stebina Profesoriaus gilus visuomeniškumo jausmas, tūnantis ne kažkur giliai užslėptas, saugomas kaip neliečiama šventenybė, bet kaskart prasiveržiantis vis naujais darbais. Brangus Lietuvos kalbotyros mokslo ir visos tautos lobis yra akademiniai Z. Zinkevičiaus veikalai Lietuvių dialektologija (1966), Lietuvių asmenvardžiai (2009) ar šešiatomė Lietuvių kalbos istorija ( ), bet nepamirštami jo nuopelnai lietuvybės skatinimo ir išsaugojimo veikloje Pietryčių Lietuvoje, Vilnijos krašte. Profesorius buvo jau garbaus amžiaus, buvo pradėjęs ir nespėjęs užbaigti svarbių kalbos mokslo darbų, bet ryžosi eiti į švietimo ir mokslo ministrus (tas pareigas ėjo m.). Ne aukšta pareigybė ar galėjusi biografiją papuošti nauja eilutė jam rūpėjo: kaip tuometis krikščionių demokratų partijos lyderis Z. Zinkevičius matė galimybę nulietuvintame Vilnijos krašte atidaryti naujas lietuviškas mokyklas ir suprato, kad niekas kitas iš to meto politikų šito darbo nesiims. Aukojo savo brangų laiką, sveikatą, susilaukė didžiulės visos tautos pagarbos ir neprietelių išpuolių. Z. Zinkevičius niekada nebuvo abejingas lietuvių tautos ir lietuvių kalbos likimui, nes ta gyvybės virkštele susietos abi šios esybės. Atrodytų, ar turi rūpėti aukščiausiomis akademinio mokslo regalijomis pagerbtam mokslininkui, jei kaimyninėje šalyje pasirodo vis daugiau antiistoriškų publikacijų dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės susidarymo, siūloma peržiūrėti jos ištakas, įvesti gudiškąją dimensiją į šios valstybės susikūrimą. Girdi, LDK sukūrusi tauta nieko bendra neturėjusi su lietuviais, tai buvę gudai ir pan. Toliau daugiau: dabartiniai lietuviai, girdi, nėra jokie lietuviai, bet lietuvisai, Jubiliatas dalija autografus savo buvusiai doktorantei, o dabar Šiaulių universiteto prof. Giedrei Čepaitienei, Vilniaus universiteto doc. dr. Reginai Venckutei, o vyksmą stebi akademiko klasės draugas prof. Romualdas Baltrušis Profesoriui Zigmui Zinkevičiui 85 Lietuvos MA bibliotekoje akademiką Zigmą Zinkevičių su 85-erių metų sukaktimi ir jubiliejine paroda sveikina garsūs Lietuvos širdies chirurgai akad. prof. Vytautas Sirvydis ir narys koresp. prof. Giedrius Uždavinys o jų protėviai buvę žemaičiai (žmudzinai), nedalyvavę valstybės kūrime ir t. t. Atrodytų, nemoksliškos publikacijos neturėtų jaudinti mokslininko, kai kurie į jas ir nekreipia dėmesio, bet visuomenę sudaro ne vien mokslo, bet ir tolokai nuo mokslo esantys žmonės. Jų galvose ima tarpti pseudomokslo teorijos. Ypač neturintys kalbos mokslo pagrindų lengvai pasiduoda nežabotos ir mokslo žiniomis nesuvaržytos vaizduotės šėlsmui: pradedamos daryti labai drąsios išvados vien iš vardų ar bendrinių žodžių panašaus skambesio. Patriotiškų paskatų vedini tyrinėtojai nuklysta į lankas, tačiau jų fantazijos randa prieglobstį tarp menkesnio išsilavinimo arba mažai ką bendro turinčių su kalbos ar istorijos mokslų asmenų. Žmonių kvailinimas gali turėti įvairių ištakų, kartais ir nuoširdaus noro gilintis į savo tautos ar šalies praeitį. Akademinio mokslo atstovai neturėtų likti nuošalėje nuo įvairiai natūralų žmonių žingeidumą užpildančio pseudomokslo pasireiškimo. Z. Zinkevičius kaip tik ir yra pavyzdys gilaus mokslo žmogaus, jaučiančio atsakomybę už visa, kas vyksta su lietuvių kalba ar lietuvių tautos istorija. Kad ir aptarinėdamas senąjį Lietuvos valstybės vardyną vietovardžius ir asmenvardžius pasiremdamas šiuolaikinio kalbos mokslo duomenimis (istorinės, arba diachroninės, kalbotyros), Z. Zinkevičius rašo taip, kad ir nespecialistams būtų suprantama, aišku ir nekiltų didesnių abejonių. Mokslininkas nesibodi imtis ir labiau šviečiamojo pobūdžio knygų, kartais nedidelės apimties, bet labai reikalingų, mažinančių labai specializuoto mokslo atotrūkį nuo platesnę visuomenę jaudinančių dalykų. Sausio 7 d. Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje atidarant jubiliatui skirtąją parodą Gyvenimas gimtajai kalbai išvydome visą tą knygų lobyną, kurį Z. Zinkevičius kūrė visą savo kaip mokslininko gyvenimą. Lietuvos mokslų akademijoje per jam skirtąjį pagerbimo renginį Z. Zinkevičius kalbėjo apie savo naujausius darbus, kai kurie iš jų dar guli leidyklose ir netrukus turės pasirodyti. sias metas. Net jei tai mūsų bendrinei kalbai skirtoji žymaus lietuvių kalbos tyrinėtojo knyga. Joje autorius tikriausiai gerokai pakoreguos kai kuriuos mūsų vaizdinius apie bendrinės lietuvių kalbos susidarymą. Kad ir tokį, regis, sunkiai atremiamą teiginį, esą bendrinė lietuvių kalba susiformavo tik XIX a. pabaigoje XX a. pradžioje iš suvalkiečių tarmės. Tokiame teiginyje slypi mintis, Gedimino Zemlicko nuotraukos Kas yra ta kalbos archeologija Lietuviškų tarmių, patarmių, šnektų susidarymą prof. Zigmas Zinkevičius išsamiai išnagrinėjo knygoje Lietuvių tarmių kilmė, pateikė kalboje vykusius pokyčius ir jų chronologiją. Netrukus turėtų pasirodyti ir bendrinei lietuvių kalbai skirta Z. Zinkevičiaus knyga Lietuvių bendrinė kalba, jos kilmė ir raida. Knygą rengia Lietuvių kalbos institutas. Visa bėda, kad knygų pasirodymui dabar ne pats palankiaukad mūsų bendrinė kalba dar labai jauna, turinti vos per šimtą metų. Z. Zinkevičius naujojoje knygoje pasistengs įrodyti, kad tai pernelyg supaprastintos pažiūros. Kaip yra iš tikrųjų? Jau pačiais seniausiais rašytinės lietuvių kalbos laikais nuo XVI a. pačios pradžios pimuosiuose aptiktuose rankraščiuose galime pastebėti siekį norminti lietuvių kalbą, prisiderinti prie kitų šios kalbos tarmių. Šios pastangos pastebimos per visą rašytinį laikotarpį. Z. Zinkevičius ir siekia ištirti visą tą kalbos norminimo istoriją, pradedant nuo seniausių rašytinių tekstų, baigiant dabartiniais. Kalbininkui pavyko nustatyti, kad tam tikrais laikotarpiais buvo kuriama ne viena bendrinė lietuvių kalba, bet dvi, o vienu metu net trys. Viena iš tų bendrinių kalbų sukurta Mažojoje Lietuvoje buvo labai gerai sutvarkyta kalbiniu požiūriu, įsigalėjo, o XIX a. pabaigoje lietuvių tautinio atgimimo veikėjai, ypač Jonas Jablonskis, tą kalbą pritaikė visai Lietuvai kaip bendrinę. Ją tobulinant prisidėjo daug kalbininkų ir rašto žmonių, bet J. Jablonskis neatsitiktinai vadinamas bendrinės lietuvių kalbos tėvu jo nuopelnai didžiausi. Neatsitiktinai marijampoliečiai savo sostinėje Marijampolėje 2009 m. rugsėjį atidengtame paminkle Lietuvių kalbai savo kraštiečiui Jonui Jablonskiui paskyrė vieną iš keturių bareljefų. Ne ką mažesnį dėmesį Z. Zinkevičius kreipia ir į kalbos archeologiją, t. y. į tikrinius žodžius. Kalbos istorikams vardynas pats tikriausias kalbos lobynas. Pradžią tikriniams vardams teikė bendriniai žodžiai, bet amžiams bėgant kai kurie tie bendriniai žodžiai sensta, nunyksta ir miršta. Jų pėdsakai išlieka vardažodyje, savotiškame bendrinio žodžio savotiškame karstelyje, o gal sarkofage. Z. Zinkevičius vardyno tyrinėjimams jau seniai skyrė daug jėgų ir laiko, tačiau tik visai neseniai pasirodė jo vardyno tyrinėjimams skirtasis Lietuvių filologijos lobis prof. Z. Zinkevičiaus pastarųjų metų knygos daugiau kaip 840 puslapių veikalas Lietuvių asmenvardžiai. Išleido Lietuvių kalbos institutas. Nebus perdėta, jei pasakysime, kad tai viso gyvenimo Z. Zinkevičiaus knyga, kuriai duomenys kaupti daug dešimtmečių m. išėjo pirmoji šiems tyrinėjimams skirtoji profesoriaus knyga Lietuvių antroponimika. Vėliau duomenų daugėjo Nukelta į 16 p.

4 4 Mokslo Lietuva 2010 m. vasario 4 d. Nr. 3(425) Projektas Dirbti gali ir vergas, o prasmingai švęsti tik laisvas žmogus (2) Pabaiga, pradžia Nr. 2 Projekto Skatinkime Europos demokratines vertybes per tarpkultūrinį valstybės švenčių komunikavimą dalyviais tapo apie dešimt Lietuvos vidurinių mokyklų, trijų gimnazijų ir vienų vaikų globos namų mokiniai ir mokytojai. Projektą inicijavo ir jo vykdymui vadovavo Zonta International Vilniaus klubas (prezidentė socialinių mokslų daktarė Ina Dagytė), rėmė LR švietimo ir mokslo ministerija. Vykdydami projekto užduotis mokiniai elektroniniais laiškais bendravo su savo ir kitų Lietuvos mokyklų mokiniais, vėliau ir užsienio valstybių bendraamžiais. Rašė apie savo mėgstamas valstybės šventes, dalijosi mintimis, kaip jų klasė tas šventes pamini ar švenčia. Kai kurie mokiniai siūlė kitus minėjimo ir šventimo būdus, sudarinėjo savo scenarijus. Mėginta susirasti partnerių užsienio šalyse, su kuriais būtų galima pasikeisti mintimis apie savo šalies valstybės šventes ir jų šventimą. Užmegzti ryšiai su Lenkijos, Latvijos, Norvegijos, Danijos, Prancūzijos, Didžiosios Brita- Patriotiškumas nemadingas? Kristina Plečkaitytė, Kauno Šančių vidurinės mokyklos 11c klasės mokinė, mokyklos mokinių tarybos prezidentė Mudu su Vilniaus M. Mažvydo vidurinės mokyklos mokiniu Luku Kasperavičiumi tarp šios diskusijos dalyvių esame vieninteliai mokiniai, dar neturime ir ką auklėti. Tačiau diskutuodami su savo draugais ir bendraamžiais galime geriau suprasti, kaip galėtume maloniau ir prasmingiau švęsti valstybines šventes. Draugų būryje galime ir tam tikrus šventimo būdus sugalvoti, gal net būsimas tradicijas. Mano draugės yra gan kosmopolitiškai nusiteikusios mergaitės, baigusios mokyklą svajoja gyventi užsienyje, Lietuvos valstybinės šventės joms yra tik laisva nuo pamokų diena. Didžiausia ateities svajonė kelti sparnus ir lėkti... Mūsų nuomonė dažnai nesutampa, kai pasakau, ką galvoju, draugėms atrodo, kad šneku per daug patriotiškai. Ir tai joms atrodo nelabai priimtina, būna ir apsipykstame. Mokslo Lietuva. Kuo ginčai baigiasi? K. Plečkaitytė. Tuo, kad vis dėlto nusitempiu jas į minėjimą ar kitą šventinį renginį. Prisimenu, kaip pirmas minėjimas, į kurį mane pačią per prievartą nusitempė, man visiškai nepatiko, o labiausiai suerzino blogas oras. Vėliau mano nuomonė apie šventes keitėsi. Kai nueini kartu su draugais, pabūni nijos, JAV mokiniais, kurie lietuvius mokinius pažindino su savo valstybinėmis šventėmis. Tai buvo ir komunikavimo pamoka, draugų ir bendraminčių paieška kituose kraštuose. Dalyvavimo projekte patirtis buvo aptarinėjama, vertinama, o baigiamasis renginys, kuriame paskelbti nugalėtojai, vyko Vilniaus Rotušėje. Geriausiai projekte įvertinti mokiniai ir jų mokytojai apdovanoti kelione į Norvegiją. Ją Zonta International Vilniaus klubo lėšomis, padedant Norvegijos Šieno (Skien) miesto Rotary klubui, organizavo klubo viceprezidentė akių klinikos Lirema vadovė akių ligų gydytoja-mikrochirurgė Lilija Socevičienė. Projekto informacinė rėmėja Mokslo Lietuvos redakcija surengė diskusiją, kurios metu projekto dalyviai ir Zonta klubo narės pasidalijo savo patirtimi ir dalyvavimo projekte įspūdžiais. Diskusija prašoko iš anksto numatytos tematikos ribas, bet išsakytas mintis stengėmės išsaugoti kaip autentišką liudijimą, kas šiandien rūpi mokiniams, mokytojams, žinoma, ir Zonta klubo narėms. kartu bendrame būryje, grįžti su visai nelauktais įspūdžiais. Geriausias visus užburiantis ir suvienijantis pavyzdys krepšinio varžybos, kai kartu sergame už mėgiamą komandą. ML. Kaip tą bendrumo jausmą patirti per valstybinę šventę? Juk taip pat švenčiame tautos pergalę arba minime tautos kelią į ją. K. Plečkaitytė. Labai smagu kartu sirgti, veikti, švęsti, apskritai svarbu priklausyti bendraminčių būriui. Per valstybines šventes supranti, kad esi ne vienas, tokių kaip tu yra daugiau, esi visumos dalis, o šventė vienijimosi diena. ML. Ko gero, tai ir sudaro svarbiausią valstybės šventės prasmę kaip tautiečiai ir piliečiai išgyvename bendrumo, pažadintą vieningumo jausmą, kuris stiprina tautą ir valstybę. Šventės jausmas įmanomas ne vien minioje Ina Dagytė, Zonta International Vilniaus klubo prezidentė. Būtų gerai, kad euforiją patirtume ne vien minioje. Tai, kad čia kaip diskusijos dalyviai susibūrėme, diskutuojame valstybės švenčių šventimo tema, kad kalbame gimtąja kalba, girdime vieni kitus, patiriame tegu ne euforiją, bet malonumą tai jau labai daug. Retai tokius dalykus fiksuojame, galvodami, kad tai mūsų kasdienis gyvenimas ir ne kažin kiek svarbus. ML. O juk išties šios mūsų bendravimo akimirkos niekada nepasikartos, Vilnius ir Lietuva prie karaliaus Mindaugo paminklo švenčia Valstybės dieną net jei ir bendrausime, tai bus kitos akimirkos. Prof. Evalda Jakaitienė, Zonta International Vilniaus klubo narė. Prisimenu, kaip pajutau savo šalies šventumo jausmą m. rugpjūtį išvykau į Norvegiją dirbti. Lietuvoje išgyvenome labai sudėtingą laikotarpį. Buvo savaitgalis, pirmą dieną rengėmės eiti į Oslo universitetą. Nusileidžia iš antro aukšto mūsų šeimininkas, universiteto profesorius, pas kurį apsistojome, ir sako: Maskvoje perversmas. Profesorius sukinėja radijo aparatą, išgirstu iš Sitkūnų Lietuvos radijo perduodamas žinias ir žodžius, kad juos supa sovietų desantininkai. Tą akimirką praradau žadą, nes prisiminiau tų pačių metų Sausio 13-ąją, aukas prie Vilniaus televizijos bokšto. Mano abu vaikai buvo Seimo rūmuose: vienas rūmų apsaugoje, kitas padėjo rūmų gynėjams. Kitos dienos taip pat buvo kupinos įtampos ir didžiulio nerimo. Pagaliau rugpjūčio 21-oji atoslūgis, pučas Maskvoje nuslopintas. Susitikome trys lietuviai Osle, atsisėdome su alaus bokalais mažoje knaipytėje, užsidegėme žvakutę, pasistatėme mažą Lietuvos vėliavytę ir pasijutome kaip didžiausioje gyvenimo šventėje. Išgyvenome nenusakomo džiaugsmo akimirkų: turime savo valstybę, pasaulis žino Lietuvą ir mus palaiko. Jautėmės Lietuvos dalelyte ir tokio susitapatinimo su savo valstybe, savo šalimi jokioje kitoje šventėje nei ligi tol, nei po to nebuvau patyrusi. Šį prisiminimą pažadino Inos Dagytės išsakyta mintis, kad nebūtinai viešoje erdvėje, minioje kartu su kitais galime patirti šventės jausmą galima ir su keliais bičiuliais uždaroje erdvėje. Švenčiame ir dabar, bet kaip? Zita Šimkuvienė, Vilniaus M. Mažvydo vidurinės mokyklos mokytoja. Manau, reikia laiko, kad žmonės įprastų iš širdies švęsti valstybės šventes. Juk kodėl išliko šv. Kalėdų ir Velykų šventimo tradicija? Todėl, kad šventėme artimųjų aplinkoje, nesiviešindami. Tie, kurie viešai šventė Vasario 16-ąją, skrido su vilko bilietu iš aukštosios mokyklos be teisės daugiau studijuoti. Visi puikiai žinojo, kuo tas šventimas gali baigtis, todėl bijojo. Savisaugos instinktas ne paskutinį vaidmenį suvaidino nepatekome už grotų, baigėme Diskutuoja Zonta klubo narė Ramunė Trakymienė, Kauno Šančių vid. mokyklos mokytoja Dalia Černiauskienė ir šios mokyklos mokinė Kristina Plečkaitytė Gedimino Zemlicko nuotrauka mokslus ir ligi šiol tvarkingai švenčiame šv. Kalėdas ir Velykas. Esame konservatyvi tauta, vengiame rodyti jausmus, atsiverti. Tai matyti ir iš mokinių. Aš jiems nedėstau, bet man, kaip istorikei, teko jiems vadovauti įgyvendinant šį mūsų projektą. Kai paprašiau mokinių parašyti žinutes, kuriose papasakotų, kaip jie švenčia valstybės šventes, nė vienas neparašė tol, kol pati neparašiau. Paskui parašė. Man patiko, kad jie parašė tai, ką galvojo, o svarbiausia, kad mokiniai nesupainiojo kalendorinių švenčių su valstybės šventėmis. Tai geras ženklas. Neabejoju, kad visi dalyvavusieji projekte ateityje švęs valstybės šventes. Ina Dagytė. Tik kaip? Reikėtų pamėginti į šį klausimą atsakyti. Iš čia esančiųjų tikriausiai nė vienas nepasakys, kad valstybės švenčių švęsti nereikia, palikime visa tai savieigai. Tikriausiai visi sutiks, kad turime užimti aktyvią poziciją, o jei taip, kokią žinią turime pranešti Lietuvai ir pasauliui apie savo valstybės šventes? Kokius pirmuosius žingsnius turime žengti mes patys? Norvegas komunikacijos profesorius T. H. Eriksonas atkreipia dėmesį į tas visuomenes, kurios mano, kad laikas savaime išsprendžia visas problemas. Vis dėlto savaiminio bendrumo jausmo nepakanka, savieigai tų dalykų palikti negalima. Susvetimėjimas tarp žmonių tampa didesnis už bendrumo jausmą. O lietuviams apskritai būdinga, kad tik didelis pavojus sutelkia tautą. Bet juk susitelkti galima ir džiaugsmo akimirką. Man kaip tik rūpi ta aplinka, kurioje esu ir ne pavojaus metu. Praeities ir ateities vienovė ML. Kalbėjusieji tiesiai neįvardijo, bet potekstėje galima jausti ir mums gresiančius pavojus. Prasideda nuo susvetimėjimo, bendrumo jausmo praradimo, tarptautinėje kosmopolitinėje erdvėje toli gražu ne kiekvienas atsispiria ir iš viso to kylantiems kitiems veiksniams: tautiškumas jau nebėra Gedimino Zemlicko nuotrauka

5 2010 m. vasario 4 d. Nr. 3(425) Mokslo Lietuva 5 Projektas Projekto laimėtojai Oslo geležinkelio stotyje prie tigro skulptūros vertybė, valstybingumas globalioje erdvėje taip pat tampa problemiškas ir nežinia ar daugeliui išlieka vertybė. Štai ši erozija ir yra globalizmo padarinys. Nenorėčiau, kad globalizmą tapatintume su žmonijos pažangą apibūdinančiu globalizacijos terminu. Naiviai įsivaizduojame, kad jei tankai Gedimino prospektu nežlegsi, tai ir pavojų nėra. O jų daugybė. Štai kad ir energetinė priklausomybė nuo kartais nenuspėjamos kaimynės veiksmų. Bėdojame dėl mažėjančio gimstamumo šalyje, o tai išties didžiulis pavojus tautai. Tačiau šį pavojų dar labiau giliname neužtikrindami jaunimui darbo vietų Lietuvoje, pasmerkdami priverstinei emigracijai. Dalis bedarbystei pasmerktųjų degraduoja, ilgainiui atpranta dirbti ir linkę gyventi iš pašalpų arba neteisėtais būdais prasimano pragyvenimo šaltinių. Gyvename laikais, kai sparčiai nyksta Lietuvos kaimas, nuo seno bene svarbiausia tautinė lietuvių atspara. Didėja atskirtis tarp turtingųjų ir vis labiau skurstančiųjų, jokios perspektyvos gyvenime nematančių asmenų. Tų sopulių vardyti galima tiek ir tiek, visa tai glūdi mūsų pasąmonėje, kai nagrinėjame tokią svarbią valstybinių švenčių problematiką. Apie kokią šventę galime kalbėtis su degradavusiais asmenimis, galą su galu sunkiai suduriančiais ar bet kokią viltį praradusiais žmonėmis? Viskas susiję. Kiekvienam inteligentui privalu apie tai galvoti ir už tai, kas vyksta valstybėje, jausti atsakomybę. Jauni žmonės neturi gilesnės gyvenimo patirties, bet jie pačios gamtos apdovanoti didesniu atvirumu pasauliui, siurbia tą patirtį iš artimos ir tolesnės aplinkos, bet tas atvirumas pasauliui neturėtų vesti į ištirpimą bekraštėje geografinėje erdvėje jie turi žinoti, kad yra žemėje tik viena vieta, kur jų gimtinė, tėvynė, kuriai jie labai reikalingi. Kristina Plečkaitytė. Siekiu būti atvira pasauliui, bet nepamirštu, kas esu. Gal tai ir yra mano sėkmės formulė. Žmogus turi būti atviras naujovėms, semtis žinių ir patirties, mėginti suprasti, kaip kitose šalyse gyvenama, mokomasi, dirbama ir švenčiama. Tačiau taip pat svarbu susivokti, kaip tu pats turi švęsti, savo šaliai stengtis pritaikyti kitų kraštų gerą patirtį. Tradicijų, istorijos neturime pamiršti, bet dar svarbiau siekti geros ateities. Ramunė Trakymienė. Zonta International Vilniaus klubo narė. Kaip susijusios praeitis ir ateitis, visai neseniai pajutau Izraelyje. Nors Izraelio valstybė įkurta tik 1948 m., bet jos gyventojai gyvena tūkstantmete atmintimi. Žydai savo valstybingumui priskaičiuoja vos ne 5 tūkst. metų, kai toje teritorijoje ir jų protėvių gyventa. Bando rekonstruoti savo tautos praeitį gyvenime ir visame mokymo procese. Mokiniai vedžiojami po visas istorines vietas, garbinami net biblijiniai karaliai, pavyzdžiui, Erodas, nors jis nebuvo joks karalius, tik romėnų vietininkas. Tačiau žydams didžiausias karalius, nes iš jo laikų liko miestai, istorijos paminklai. Išlaisvinti valios jėgą Ina Dagytė. Didžiulis trūkumas, kad neturėjome nei teorijos, nei racionalios komunikacijos praktikos. Tik dešimtmetis, kai Lietuvoje pradėta mokyti viešųjų ryšių ir kitų komunikacijų technologijų. Kiekvienas komunikatorius pasakys, kad svarbu ne tai, ką tu galvoji, bet ką darai. Šian- Zonta veikloje puiki mokykla kaip socialinių mokslų daktarei. Pamačiau ne tik privalumus, bet visus visuomeninės organizacijos skaudulius. Kol pačios visuomeninės organizacijos nesusitvarkys vidaus problemų, negalės padėti visuomenei. Mūsų visuomenėje per maža veiklos valios, bijoma išsišokti, būti nesuprastam. Būtinai reikia atkurti valios jėgą ir matyti tą tikrai reikšmingą tikslą, dėl kurio galima žengti ir nelabai malonius žingsnius. Juk dalyvauti visuomeninės organizacijos veikloje toli gražu ne visada tik malonumas tai ir valios jėgos savyje ugdymas. Man nepatiko, aš išeisiu tai infantilumo pasireiškimas. Tik infantilumo atsikratymas ir valios jėga mums gali leisti eiti į visuomenę. Ramunė Trakymienė. Pritariu, kad visuomeninėje veikloje svarbu dalyvauti ne tik dėlto, kad įdomu. Jeigu jaučiuosi pilietė ir esu neabejinga tam, kas darosi aplinkui, natūraliai kyla noras kažką keisti. Tačiau demokratinėje valstybėje vieno asmens pastangos negali būti sėkmingos. Visuomeninė organizacija savo veikla jau gali kai ko klos sričiai labai svarbūs trys dalykai: asmeninis pavyzdys, dalyvavimas ir tradicijos formavimas ten, kur dar įmanoma mokykloje, darbo vietoje, tarp pažįstamų ar bendruomenėje. Tada gal mažiau atsiras tėvų, kurie nieko, be matarialios gerovės, o kartais ir jos, negali duoti savo vaikams. Baimė būti nesuprastam ML. Yra valstybinės institucijos, įstaigos, kurios rūpinasi valstybės šventėmis, o koks čia būtų visuomeninių organizacijų vaidmuo? Pagaliau koks mokslo, pirmiausia socialinės ir humanitarinės srities, vaidmuo? Gerbiamosios Inos inicijuotas, Zonta klubo palaikytas ir įgyvendintas projektas pradėtas nuo mokyklų ir tai, ko gero, teisingiausias sprendimas. Ramunė Trakymienė. Nevyriausybinių organizacijų vaidmuo toks, kokį Mokslo Lietuvos redakcijoje: Zonta International Vilniaus klubo prezidentė dr. Ina Dagytė, Vilniaus M. Mažvydo vid. mokyklos mokinys Lukas Kasperavičius, Zonta klubo narės Rasma Manelienė ir prof. Evalda Jakaitienė dienis komunikacijos mokslas sako, kad reikia žmones skatinti veikti ne vien mąstyti. Mūsų tam tikros dalies inteligentijos bruožas pamąstyti, pasikalbėti, bet ne veikti. Grįžtu prie visuomeninių organizacijų: jos turi skatinti žmones veikti, o šventė kaip tik ir sudaro labai svarbią veiksmo galimybę. Devyneri metai Zonta International Vilniaus klubo viceprezidentė Lilija Socevičienė Rotary klubo susirinkime Šieno (Skien) mieste pristato Lietuvą pasiekti ar bent sujudinti kitas jėgas. Šioje diskusijoje keičiamės mintimis ir visai galimas dalykas, kad tuo pačiu mėginame formuoti tą kitą veikimo modelį. Sutinku, kad visi čia susirinkusieji nėra abejingi aptariamai temai, bet dalydamiesi mintimis, požiūriais, intelektualiai turtėjame. Ieškome kelių, kaip veikti geriau. Kiekvienai veita organizacija sau suformuluoja ir vykdo. Organizacijos esti labai įvairios, kai kurios iš jų yra pajėgios parodyti net valstybės institucijoms, kad reikia ir galima daug nuveikti. Svarbu išdrįsti sau ir kitiems įrodyti, kad galime. Ina Dagytė. Ėmėmės šio pakankamai inovatyvaus projekto žinodami, kad tai labai nelengva užduotis. Jeigu Gedimino Zemlicko nuotrauka nebūčiau turėjusi pakankamai socialinės komunikacijos profesinių žinių, niekada nebūčiau jo ėmusis. Pirmiausia šio projekto idėją reikėjo sumanyti, suformuluoti, numatyti vykdymo turinį. Visuomeninė organizacija nėra vien rankos, tai yra ir galva, kartu su rankomis sudaro visumą. Labai svarbu pasekėjai, tam tikra pritarianti žmonių grupė. Neramu, kad daugybė visuomeninių organizacijų neturi savo veiklos scenarijaus, todėl viena kitą kopijuoja, panašiai kaip televizijų kanalai, kurie beždžioniauja, mėgdžioja vieni kitus. Visuomeninės organizacijos turi siekti veiklos įvairovės. Norėjosi atkreipti ne visada rezultatyviuose darbuose paskendusios visuomenės dėmesį į tai, kad dirbti valstybėje ir/ ar valstybei gali motyvuotas vergas, o švęsti tik laisvas žmogus. Kai pasijusime išties laisvi, išmoksime švęsti, rodyti ir džiaugtis ta laisve. Ar mokam vertinti didžiausią vertybę laisvę ML. Išeitų, kad mes vis dar pakelyje į laisvę? Ina Dagytė. Turiu daug medžiagos, kurią sukaupiau dirbdama su magistrantais. Jų klausdavau apie vertybes, kurios jiems svarbiausios. Labai mažai apklaustųjų į pirmąjį vertybių dešimtuką įtraukė laisvę štai kas kelia nerimą. Lietuvos mokslininkų sąjungos konferencijoje buvo kalbama ir apie tai, kaip svarbu mokymo ir akademinėje veikloje įgyvendinti akademinę, dėstymo ir minties sklaidos laisvę. Tas pat pasakytina ir apie mokslo institutų veiklą. Jau beveik 20 metų, kai de jure esame laisvi, bet ar tikrai laisvi de facto? Štai dėl ko šis projektas įgauna ypatingą visuomeninį skambesį. Man atrodo, kad šis projektas turėtų Lietuvoje išvirsti į judėjimą. Ir iš norvegų turime pasimokyti, nors projekto metu paaiškėjo, kad esame greitesni, aktyvesni už norvegus. Juk patį projektą per tokį trumpą laiką sumanyti, suformuluoti užduotis ir įgyvendinti nėra paprasta. Manau, Rasma Manelienė, Evalda Jakaitienė ir kitos Zonta klubo narės, Nukelta į 13 p.

6 6 Mokslo Lietuva 2010 m. vasario 4 d. Nr. 3(425) Kūryba Paukščiams keista mūsų kantrybė visą laiką vaikščioti žeme Kalba, kuria reiškiame savo mintis, oras, kuriuo kvėpuojame, žemė, kurioje gyvename, pagaliau ir pats gyvenimas yra tos duotybės, kurias gavome, paveldėjome ir kurias turėsime perduoti ateisiantiems po mūsų. Dalykai tokie paprasti, trivialūs, kad apie juos net nesusimąstome, kaip ne kasdien mąstome apie savo gyvenimo pamatus, nebent tie pamatai pradeda trūkinėti, pleišėti. Įdomu, kas pažadina žmoguje slypinčias kūrybines jėgas, paskatina kalbėti ne vien kasdiene buitine proza, bet poetinių vaizdinių kalba? Gimtinės, tėviškės, o gal Tėvynės jausmas, kurį giliau, emocionaliau, įtaigiau pavyksta išreikšti vaizdų kalba, nes paprasta kasdienė žodiena kartais net labai prasmingus, aukštus dalykus paverčia banaliais. Joniškietis Jonas Ivanauskas (gimęs Maldenių kaime) šiuos savo poetinės biografijos klausimus išrišęs gan paprastai: jo lietuviškąją Žiemgalos krašto jauseną ir dvasią pažadino keturi veiksniai: Žeimelio vidurinės mokyklos mokytojo, kraštotyrininko Juozo Šliavo darbai, advokato Jono Nekrašiaus nevienareikšmis žvilgsnis į Žiemgalos krašto istoriją, Žiemgalos krašto dailininkų plenerai ir humanitarinių mokslų daktaro Stasio Tumėno palankus požiūris į Žiemgalą. Labai plati amplitudė, nes per Juozą Šliavą kelias veda į krašto istoriją ir net proistorę, bet Ivanauskui ne mažiau svarbi ir dabartis. Šios įtekmės pripildė, ko gero, ir toliau vis iš naujo papildo jo poetinio įkvėpimo versmę, kuri per kone 25-erius kūrybos metus išsiliejo 22 išleistomis poezijos knygomis. Dažniausiai nedidelio formato, bet talpios minties, gilaus jausmo ir paprastuose gyvenimiškuose dalykuose pastebėtos išminties. J. Ivanauskas tvirtina, kad keturi penktadaliai jo tekstų pririšti prie Platonio, Sidabros, Mūšos upių, Jonišsunkiau paaiškinami dalykai, užduodamos vis naujos didžiajame paprastume slypinčios mįslės. Atsiverdamas poetas išsiduoda, kalbėdamas jausmų kalba atveria sielos slėpinius, kurie savo tikrąją prasmę įgyja tik sąskambyje su kitos, priimančios sielos telkiniais. Lietuvos paminėjimo tūkstantmečiui Jonas Ivanauskas skaitytojui pateikė savo dvidešimt antrąją knygą Baltaliemenė diena*, kurios pristatymas vyko įvairiose vietose, o šių eilučių autoriui teko dalyvauti Beatričės Grincevičiūtės bute-muziejuje Beatričės namai praėjusių metų lapkričio 12 d. vykusiame renginyje. Poetas tvirtina, kad nesirengė Tūkstantmečio pasveikinti būtinai savo naująja knyga, nes visi leidžia, o visų mėgdžioti nenorėjo. Su Joniškio kraštu susiję Romualdas Ozolas ir Julius Šalkauskas kio, Šiaulių, Vilniaus miestų, Maldenių, Naisių, Jauniūnų, Mindaugių, Paberžės kaimų, Kreivakiškio dvaro ir įvairių vietovių žiemgališkoje Latvijos dalyje. Poetiniame žodyje dažniausiai slypi ir tam tikra paslaptis, bent jau pageidautina, kad slypėtų. Juk per žodį, metaforą, vaizdą pažadinamos, prikeliamos, atgaivinamos antgamtiškos kalboje slypinčios galios, išryškinamos iracionalios prasmės, įprasta buitine kalba gal Joniškėnai poetas Jonas Ivanauskas ir vertėja, naujosios knygos redaktorė Dzintra Elga Irbytė skaito eiles lietuvių ir latvių kalba * Ivanauskas, Jonas. Baltaliemenė diena: [poezija] / Jonas Ivanauskas; [į anglų kalbą vertė Ieva Akstinavičiūtė, į latvių kalbą vertė Dagnija Dreika ir Dzintra Elga Irbytė, į vokiečių kalbą vertė Salomėja Blažytė; autoriaus fotografijos]. - Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2009 (Šiauliai : Šiaulių knygrišykla). - 85, [1] p. : iliustr.; 21 cm. - Dalis gretut. teksto liet. ir angl., liet. ir latv., liet. ir vok. k. Joniškio vicemerė Rimantė Misiūnienė faktiškai paskatino Baltaliemenės dienos leidimą, taigi galėtų būti tos knygos krikštamotė. J. Ivanauskas pasiūlė ją išleisti keturiomis kalbomis, o kad pernelyg stora nebūtų, įdėjo po dvylika eilėraščių, išverstų į anglų, latvių, ir vokiečių kalbas. Pavargusiems nuo kasdienės žodienos Joniškio rajono savivaldybės meras Romaldas Gadeikis skyrė automobilį, tad į renginį Joną Ivanauską su naująja poezijos knyga atlydėjo ištisa kraštiečių svita: vertėja Dzintra Elga Irbytė, Joniškio rajono savivaldybės viešųjų ryšių skyriaus vedėja Kristina Vainaitė, susirinko ir vilniečiai poeto klasės draugai. Prie šio elektorato reikėtų priskirti ir gražų būrelį save su Žiemgalos kraštu siejančių vilniečių. Vienas jų dr. Julius Šalkauskas, kurio senelis gydytojas Julijonas Šalkauskis, Šiaulių miesto burmistras, gimęs Joniškyje ( ), o jo 160-ąsias gimimo metines gražiai paminėjo šiauliečiai Aušros muziejaus Ch. Frenkelio viloje. Taigi Šalkauskių giminės šaknys Joniškio rajone, taip pat ir žymaus filosofo prof. Stasio Šalkauskio, Juliaus Šalkausko tėvo. O kad dr. Juliaus pavardės viena raidė skiriasi nuo tėvo pavardės tai paprasčiausias netikslumas išrašant naujagimiui gimimo metrikus, o ne mėginimas mėtyti pėdas primestos santvarkos sąlygoms, kaip kad kai kam galėjo atrodyti. Svarbu, kad giminystė su gimtuoju kraštu gyva, o J. Ivanauskas su J. Šalkausku gražiai bendrauja, kartu ieškojo Šalkauskių giminės šaknų, kai ką naujo pavyko aptikti, kai ko ne, bet pačios pastangos gaivina ne vien giminės, bet ir Žiemgalos atmintį. Suprantama, renginyje dalyvavo Joniškio garbės pilietis dailininkas prof. Juozas Galkus, kuris nors gyvena sostinėje, bet niekada nepamiršta savo gimtosios Žiemgalos, aktyviai dalyvauja šio krašto dailininkų pleneruose, padeda juos organizuoti. Dalyvavo ir pusiau užsislaptinusių to krašto gerbėjų, nors šiaip gal nepagalvotum gerai, kad buvo išryškinti. Kad ir Romualdas Ozolas. Pasirodo, yra Žagarės žentas, žmona žiemgalietė. Taigi žiemgališkiai sostinėje ne vieniši. Juozas Galkus įtikinamai išaiškino, kodėl Žiemgalos žemė palyginti nėra vaisinga kūrėjais. Mat Visagalis dalydamas turtus vienus kraštus apdovanojo įspūdingais kraštovaizdžiais, kitus miškais ar ežerais, o Žiemgalai dosniai atseikėjo derlingos žemės. Kad net derliausia žemė pripildytų aruodus žemiškomis gėrybėmis, reikia ją palaistyti artojų prakaitu. Žemė reikalauja priežiūros ir darbo, todėl menams ir kūrybai prie žemės palinkusiam žmogui lieka mažiau laiko. Štai kodėl iš Žiemgalos į platųjį pasaulį išeina ne tiek jau daug kūrėjų. Vadinasi, kiekvienam esančiam tenka stengtis už du, ką nuolat įrodo Jonas Ivanauskas. Leidome sau šiek tiek savaip interpretuoti J. Galkaus mintis, bet profesorius gal atleis, kad viršų paėmė ne jo tekstas, bet mūsų kontekstas įkvėpimo proveržį pažadino būtent jo vaizdinga prakalba. Privertė susimąstyti: gal iš tiesų kūrybos deivės tarpsta tik ten ir tada, kai žmogus turi laisvesnio laiko, kurį gali skirti kūrybai, dvasios polėkiui? O ir pati kūryba ar tai nėra žmogaus dvasios vadavimasis iš pabodusios kasdienybės rutinos? Knygoje Baltaliemenė diena Žiemgala tiesiogiai minima trijuose eilėraščiuose, bet aritmetika šiuo atveju gali būti apgaulinga, nes Žiemgalos įvaizdžiais, simboliais persmelkta dauguma rinkinio eilėraščių. Nesinorėtų tapatintis su pedantišku buhalteriu, skrupulingai skaičiuojančiu metaforas ir simbolius, aiškintis, kas, kur ir kodėl, nes nuo tikslaus žinojimo poezijos nepadaugės. Poeziją geriausia skaityti jausmų, emocijų kalba to ir linkime Baltaliemenės dienos skaitytojui. Jis nenusivils, ypač jei pavargo nuo kasdienės žodienos, terorizuojančios mus iš televizijos ekranų ir geltonžiedės vienadienės spaudos puslapių. Tuo nenorime pasakyti, kad Jono Ivanausko eilėse vaikšto tik baltasparniai belyčiai angelai ar baltinto lino Gedimino Zemlicko nuotraukos drapanėlėmis prisidengusios idiliškos Žiemgalos geltonkasės. Baltos spalvos toje poezijoje išties daug, ir ne vien tiesmuka žodžio baltas išraiška, bet išgyvenamu jausmu. Pagaliau juk ir pats rinkinio pavadinimas Baltaliemenė diena nėra atsitiktinis. Tai baltos dienos poetas, šviesių jausmų, kurių dar kaupina Žiemgalos žemė, tik svarbu tas spalvas pamatyti, kartais gal prikelti iš rudens miglų. Kaip žemė į žiemą išvirto Žodžio Žiemgala semantikoje tarsi užkoduota viltis ir didžio gamtos virsmo laukimo būsena: žiemai galas, kad ir kiek spirtųsi. Užgavėnių blynų kvapas ten nuolat tvyro ore... Toks aiškinimas gali suerzinti sąvokos Žiemgala tikruosius žinovus, nors šalia prozos dar gyva poezija pateisina ir savopą žodžio prigimties aiškinimą. Vis dėlto būkime atidūs ir rimtesnio žodžio prasmės aiškinimo šalininkams, kurie netruks priminti, kad tai sudurtinis žodis, reiškiantis žiemių, arba šiaurės kraštą. Tada žiemgalius suprastume kaip šiaurės krašto gyventojus. Latviai to paties krašto dalį, esančią Latvijos teritorijoje, vadina Zemgale, ir to žodžio aiškinime nieko bendro nemato su žiema, šiaure ar pūgomis. Latviams tai žemės galas, pakraštys. Argi nieko nesako ir kitų latvių žemių vardai: Vidzeme (Vidžemė), Kurzeme (Kuršo žemė)? Pagaliau latviams Zemgale ir geografiniu požiūriu negali kelti asociacijų su šiaure: jiems šis regionas pietinis jų žemės galas. Akivaizdus nesusipratimas, kurį Lietuvos ir Latvijos kalbininkai bendromis pastangomis turėtų pamėginti išspręsti. Primintina, kad danų kronikoje Annales Ryenses minima, kad maždaug 870 m. Danijos vikingai pavergė visą Prūsiją, Žiemgalą (Semigaliam), karelų žemę ir daug kitų kraštų. Žiemgalius (Seimgaler) kaip duoklės mokėtojus XI a. švedams mini Ingvaro saga. Į vakarus nuo Stokholmo išlikęs Mėrvalos (Sődermanlande) akmuo, datuojamas XI a. viduriu, kuriame iškaltas Žiemgalos vardas (runomis Simkala). XI XIII a. vokiečių ir rusų kronikose Žiemgala vadinama Semigallia, Semgalli, Zimigola. Henriko Latvio Livonijos kronikoje vadinama Semigallia. Kazimieras Būga ir Simonas Daukantas taip pat rašė žemgaliai. Akademiniame Lietuvių kalbos žodyne vartojamos abi formos žiemgaliai ir žemgaliai, Žiemgala ir Žemgala kaip sinonimai. Kalbinės tolerancijos pavyzdys, tačiau kalbinė problema neišspręsta. Audruvė telkia Joniškio literatus Būti Žiemgalos poetu didelė atsakomybė. Jau vien dėl to, kad tenka dalytis tarp dviejų tautų lietuvių ir latvių, kuriose ištirpo istoriniai žiemgaliai. Ištirpo ne išnykdami, bet įsikūniję į šias dvi tautas, kurių gyslomis teka bendras kraujas. Žiemgaliai gyvi tiek, kiek juos prisimename, o dar gyvesni, kai yra kas save su žiemgaliais tapatina. Jonas Ivanauskas viena iš tų asmenybių, per kurias į mus prabyla Žiemgalos žemės atmintis, įgaunanti žodinį ir poetinį pavidalą. Nors Žiemgala ir nėra gausi pasaulį

7 2010 m. vasario 4 d. Nr. 3(425) Mokslo Lietuva 7 Kūryba Beatričės namuose pristatant J. Ivanausko knygą Baltaliemenė diena renginio dalyviai stebinančiais kūrėjais, bet pastaruoju metu energingai reiškiasi 1976 m. įkurtasis Joniškio literatų klubas Audruvė. Klubo įkūrėja žurnalistė, tautodailininkė Aniceta Krajinienė, daug metų sėkmingai vadovavusi jo veiklai. Klubo pavadinimą sugalvojo ir pirmąją emblemą sukūrė vienas pirmųjų audruviečių dailininkas Viktoras Žilinskas (dabar gyvena Kaune). Klubas jungia 26 narius, tiek pat yra buvusių narių, 12 jaunimo narių, 6 klubo garbės nariai. Klubas leidžia proginį laikraštį Audruviškis, yra įsteigęs Viensparnio angelo nominaciją, kuri kasmet įteikiama už literatūrinius nuopelnus. Jau yra penki nominantai, įskaitant ir 2008 m. nominuotą Sidabrės redakciją. Audruvė rengia literatūrines popietes, dalyvauja miesto šventėse, rengia kūrybos vakarus, išvykas pas kitų rajonų literatus, pristato naujas knygas. Joniškio literatai yra išleidę tris kolektyvinius kūrybos almanachus. priekyje Jonas Ivanauskas ir Dzintra Elga Irbytė. Jie daro didelę įtaką vietos žmonėms. Būdamas paribyje su Latvija Joniškis natūraliai tampa žiemgalių ir zemgaliečių, kaip kad vadina latviai, palikuonių ir tradicijos tęsėjų bendravimo vienu iš centrų. Ir toli gražu ne paskutinių pagal svarbą. Abiejų šalių dailininkai rengia bendras parodas ir plenerus. Plenerai vyksta jau 20 metų ir kaskart vis kitoje vietoje graži dviejų giminingų tautų meninio bendravimo tradicija. Jo posmai gyvi ir kitomis kalbomis Pristatant knygą pats autorius skaitė savo trumpučius eilėraščius, nors žodžio ir minties taupumas, pasirodo, nėra kliūtis užčiuopti esmines egzistencines tiesas, kurios gali glūdėti paprasčiausiuose dalykuose. Dzintra Elga Irbytė skaitė jų vertimus į latvių kalbą. Savaip skambi ir naujus vaizdinius kelianti latvių kalbos muzika. Juozui Galkui tie vertimai į latvių kalbą sukėlė tikriausiai tik to krašto sūnui būdingas asociacijas. Gimęs 15 km nuo Latvijos sienos, nuo vaikystės girdėdamas taip pat ir latviškai mokėjusios mamos kalbą, kuri vėl buvo pažadinta Dzintros lūpomis. Nieko nėra šilčiau ir saldžiau už vaikystės kalbą. Tad Jonas ir Dzintra puikūs tarpininkai tarp dviejų baltų kalbų ir tautų, dažnai nuvažiuoja į Latvijoje rengiamus susitikimus su vietos poezijos gerbėjais, kur skamba ir lietuviškas žodis. Jau kone dešimtį metų abu skaito poeziją lietuvių ir latvių kalbomis abiejų tautų Žiemgalos žmonėms. Renginyje autoriui linkėta, kad jo eilėraščiai būtų išversti į anglų ir kitas užsienio kalbas, bet tai truputį pavėluotas linkėjimas, nes rinkinuke Baltaliemenė diena yra eilėraščių, išverstų į anglų (vertė Ieva Akstinavičiūtė), vokiečių (vertė Salomėja Blažytė), latvių (vertė Dagnija Dreika ir Dzintra Elga Irbytė) kalbas. Dvikalbystės liga J. Ivanauskas tvirtina susirgęs nuo 2000-ųjų, kai išleido pirmą lietuvių ir latvių kalbomis eilėraščių knygą Tau ir tėviškei (Tev un tēvzemei, vertė Dz. E. Irbytė). Be minėtų kalbų, J. Ivanausko žiemgališki poetiniai vaizdiniai jau yra prabilę prancūzų, bulgarų ir hebrajų kalbomis. Į prancūzų kalbą išversti J. Ivanausko eilėraščiai apie Kryžių 22-oji Jono Ivanausko knyga Baltaliemenė diena kalną. Įdomu, kad iš prancūzų kalbos tuos eilėraščius į bulgarų kalbą išvertė Aksinija Michailova, garsi bulgarų rašytoja ir vertėja, 2009 m. per Poezijos pavasarį apdovanota už poezijos vertimus į lietuvių kalbą. Savotiškas paradoksas, bet kai kuriuos J. Ivanausko eilėraščius iš anglų kalbos žymi latvių vertėja Dagnija Dreika išvertė į latvių kalbą. Dzintros paredaguoti tikriausiai atgavo savo baltiškąją dvasią. Negerai, kad giminingoms baltų kalboms prireikia tarpininkų ir dar tolimų. Neseniai sunku buvo išsiversti be rusų, dabar jau be anglų kalbos. Nuo rusėjimo prie anglėjimo į savąjį baltiškąjį tapatumą? Ne pats tiesiausias kelias. Laimei, yra tokių asmenybių kaip Jonas Ivanauskas, Dzintra Elga Irbytė, galima būtų prisiminti ir nemažai kitų poetų, kurie dar sugeba pakurstyti dvikalbės poezijos židinį, tad neleis nutolti ir mūsų tautų literatūroms. Beatričės namų vadovė Laima Žukauskaitė baigė slovėnų kalbos studijas, tad gal ryšis į šią kalbą išversti ir J. Ivanausko eilėraš- čių? Renginyje skaitydama poeto eiles lyg ir pratinosi prie jų ritmo ir rimo. Kad tauta ir pasaulis sudarytų vienį Ne mažiau svarbu tokiuose renginiuose ir bendraminčių bendravimas. Įsiminė Romualdo Ozolo išsakyta mintis, kad be konkretaus žmogaus nėra gyvo regiono, miesto, nėra gyvos tautos. Kur negaluoja žmogus, ten negaluoja tauta. Kur negaluoja tauta, ten negaluoja pasaulis, apskritai nėra pasaulio, bet yra kažkas. Žmonės nesuvokia, kad gyvena pasaulyje ir kad apskritai gyvena... Dar Atgimimo pačioje užuomazgoje, 1987-aisiais, pavyko sukurti šią formulę, kurios Sąjūdžio ideologai ir laikėsi. Tačiau šiandien mąstoma kitaip, sąvokos tauta nebeliko tarp Lietuvos politikos aktualijų. Poezija suartina žmones, ir jei ne šis susitikimas su joniškiečiais, veikiausiai nebūtume išgirdę ir Juliaus Šalkausko pasakojimo, trumpo, bet labai reikšmingo ryšio tarp kartų ir su savo gimtuoju kraštu įrodymo šiame prieštaravimų draskomame pasaulyje. Tenka tik pritarti J. Šalkausko žodžiams, kad Tėvynė prasideda nuo tėviškės, ir kai jos visos apsijungia, turime tėvynę. Štai kodėl ir tos sąvokos tėviškė, tėvynė negali būti atskirtos. Patriotas be tėviškės gali būti tik patriotas žodžiais. Joniškį ir Šiaulius J. Šalkauskas laiko savo giminės gimtinėmis, todėl jam to krašto poezija tokia širdžiai artima. Džiugina joniškiečių solidarumas, ką ne visada būtų galima pasakyti apie visus lietuvius. Gal žiemgalių kraujas taip sutvirtino, konsolidavo tą Šiaurės Lietuvos aukštaičių lietuvių būdą? Su Joniškio kraštu J. Šalkauskas palaiko nuolatinį ryšį, o rišamoji grandis, kaip jau sakėme jo giminės protėviai m. šalia Joniškio, dabar ta teritorija jau įeina į miestelio ribą, gimė jo prosenelis m. visa giminė paminėjo jo 200-ųjų gimimo metinių jubiliejų. Taigi Šalkauskiai ir Šalkauskai ta pati giminė, savo giminės ištakas sieja su Joniškio kraštu, nors yra tvirtinimų, kad dar seniau tos giminės atstovai gyvenę Žagarės krašte. Žagarės senose kapinėse yra mačiusiųjų Šalkauskių pavardę ant daugelio paminklų. Tikrai žinoma, kad prisimenamas prosenelis turėjo tris sūnus. Vienas nuėjo gyventi į Šakyną (tai jau anapus Mūšos, taigi lyg ir už istorinės Žiemgalos ribų). Trečias brolis buvo vaistininkas pagal specialybę, bet kartu ūkininkavo Kapočiuose, netoli Zoknių. Antras brolis Julijonas Šalkauskis, filosofo Stasio Šalkauskio tėvas ir Juliaus Šalkausko senelis, kartu su būsimuoju žymiuoju Apie baltas dienas, baltus darbus, baltas šventes, baltumą mūsuose Latvijoje ir Lietuvoje Greta ir kartu esame savame gyvenimo kelyje sesės, tautos, valstybės. Begalė bendrų gijų sieja mus ištisus šimtmečius. Panagrinėkime vieną iš tų saitų Lietuvos poeto Jono Ivanausko naujausią eilėraščių rinkinį. Apie Zemgali*, Žiemgalą, gyvenimą pagal jos spalvas Zemgales, Žiemgalos poetas Jonas Ivanauskas, garbingos bajorų giminės palikuonis nuo Platonio upės kranto Lietuvos pusėje, dabar su literate, vertėja latve Dzintra Elga Irbyte Joniškyje. Kartu su rudeninių laukų derliumi pasirodė ir jo dvidešimt antroji knyga Baltaliemenė diena. Yra dvi Žiemgalos: Latvijos Zemgale su Jelgavos, Duobelės, Ezerės, Vadakstės, Aucės, Elėjos, Bauskės, Aizkrauklės, Jaunjelgavos, Tukumo kraštais ir Lietuvos Žiemgala dalis Akmenės rajono, Žagarė, Joniškis, Pakruojis, Pasvalys, dalis Radviliškio, Šiaulių, Biržų rajono (mokslininkės Ilonos Vaškevičiūtės nustatytos sienos). Metams bėgant Jonas Ivanauskas Lietuvai, Latvijai, ypač Žiemgalai, padovanojo savo širdies dainų knygas Akyse Lietuva, širdyje Žiemgala, Ir palaimą jaučiu, Tau ir tėviškei, Žiemgalos prieglobstyje, Žiemgalinėjimai, Nuo Platonio krantų, Randuotą likimą liečiu, Laimės linijos į delną, Giesmė Žiemgalai, Akys siekia dangų, Žodžiai paukščiai, Vėjalandės šilagėlės žiedas ir kitas, kupinas gilaus lyrizmo. Praėjusieji metai Lietuvai buvo didingi prieš 1000 metų Kvedlinburgo analuose pirmąjį kartą minimas Lietuvos vardas. Tiems laikams tarytum ir įprastas įvykis: ant slavų ir lietuvių žemių sienos 1009 m. kovo mėnesį pagonys nužudė katalikų arkivyskupą šv. Brunoną (jis dar ir Bonifacijus) ir aštuoniolika tikėjimo brolių. O pasaulyje (Europoje) pirmą kartą paskelbtos, pripažintos ir įrašytos lietuvių žemės ir tauta, todėl 2009 m. Lietuva iškilmingai pažymėjo savąjį jubiliejų. Iškilmėse dalyvavo ir valstybių kaimynių vadovai, tarp jų ir Latvijos prezidentas. Poetas savo rinkinį pradeda žodžiais: Ši bilingvistinė knyga skiriama Lietuvos 1000-mečiui, o dvikalbyste išreiškiamas noras, kad anglas, latvis ir vokietis, paėmęs ją į rankas, rastų ir sau keletą autoriaus iš Lietuvos eilėraščių jam suprantama kalba. Leidinio pirmoje dalyje Smalsios gėlės žydi poetas prabyla lietuviškai ir angliškai, antroje dalyje Ar gyveni Dangau? lietuviškai ir latviškai, trečioje dalyje Ačiū, kad esi lietuviškai ir vokiškai. Tačiau viso rinkinio titulinis eilėraštis vienas Baltaliemenė diena: rusų fiziologu Ivanu Pavlovu baigė Rusijos karo medicinos akademiją Peterburge. Vėliau buvo gydytojas įvairiose Lietuvos vietose, taip pat ir Šiauliuose. Tapo šio miesto burmistru, rūpinosi miesto ir gyventojų gerove. Štai šios asmenybės160-ąsias gimimo metines 2009 m. šiauliečiai gražiai paminėjo. J. Šalkauskas prieš keletą metų Joniškio krašte ieškojo savo prosenelio kapo, bet nerado. Vyresnės giminaitės senelė parodė vietą, kur stovėjo paminklas, tad 2004 m. Juliaus Šalkausko dėdės vaikaitis inžinierius Stasys Šalkauskas pastatė paminklą ir kryžių, Balts sniegs balti bērzi Un tu no gaidīšanas mazliet nobālusi. Šķiet te trūkst tik krīta Un pianīno vai balta flīğeļa. Balts tilts Sidabreni sargā, Balts tilts Mūšu sasien. Balti mākoņi skaidrās debesīs Atnes baltas negaistošas skumjas.** Pavadinimas pažodžiui gali būti verčiamas ir taip: Diena, vilkinti baltą liemenę. Kadangi latvių ir lietuvių kalbose Diena yra Moteris, jai pritiktų kažkas moteriškesnio skraistė (šydas) ar kiklikas (korsažas). Vokiečiai net išvertė, kad tai Ein Tag mit weiβem Mantel Diena baltu paltu (apsiaustu). Tai suvirpina skaitytojo sielą tiek daug baltos spalvos. Balta spalva ne vien švara, tyrumas tai dar ir liūdesio simbolis (prisiminkime, indams balta gedulo spalva). Būna įvairių spalvų ir įvairių dienų. Bet diena, apie kurią kalbama eilėraštyje, apgaubta baltu šydu. Baltoji tyla padvelkia liūdesiu, kuris neišblėsta, o su kiekvienu nauju prisilietimu tampa vis labiau juntamas. Tas baltosios spalvos rimtumas nėra nei rėkiantis, nei erzinantis, tačiau jam išsisklaidžius apima liūdesys... Jono Ivanausko poezija nėra paprastas lieptas per Platonio upelį jo aukštupyje. Tai tiltas, kurio neįmanoma sugriauti, tiltas, jungiantis latvius ir lietuvius, Latviją ir Lietuvą. Baltas sniegas, balti beržai Ir tu nuo laukimo truputį išbalus. Regis, čia trūksta tik kreidos Ir pianino, o gal balto rojalio. Baltas tiltas Sidabrą saugo, Baltas tiltas Mūšą sutramdo. Balti debesys vaiskiame danguje, Atneša baltąjį neišnykstantį liūdesį. Oskaras Gertas (Oskars Gerts) Latvijos Mokslų Akademijos garbės narys, Laikraščio Latvijas Vēstnesis vyr. redaktorius * Recenzija buvo išspausdinta Latvijos Respublikos oficialiame laikraštyje Latvijas Vēstnesis 2009 m. gruodžio 30 d. rubrikoje Sadarbība (Bendradarbiavimas). Į lietuvių kalbą vertė Dzintra Elga Irbytė ** Pažodinis straipsnio autoriaus vertimas O. G. pašventino kapo vietą ir susirinkusi giminė tą įvykį paminėjo. Paukščiams keista mūsų kantrybė visą laiką vaikščioti žeme, viename eilėraščių sako Jonas Ivanauskas. Tikriausiai tai ne apie Joniškio literatus, nes jie savo kūryba stengiasi atsiplėšti nuo žemės, pakilti virš kasdienybės rutinos. Jų sambūris kuria tokią kultūrinę aplinką, kad žmonių gyvenime būtų kuo mažiau beprasmybės, kad sąvokos tauta ir pasaulis išaugtų viena iš kitos, sudarytų vienį. Gediminas Zemlickas

8 8 Mokslo Lietuva 2010 m. vasario 4 d. Nr. 3(425) Šaltiniai arba Baltasis šviesoraščio metraštininkas, Penki vakarai su Bernardu Pradžia 2009 m. Nr. 15 Žmonijos širdin kelias eina per tautos širdį Vertinant Mažosios Lietuvos žmones ar įvykius Bernardui atskaitos taškas yra Vydūnas Vilhelmas Storosta ( ). Su kuo iš Mažosios Lietuvos liuteronų ar evangelikų kunigų Vydūnas bendravo? Nė su vienu, bent jau Bernardas tvirtina tokio nežinąs, o su katalikų kunigais net ir labai artimai bendravo. Galima priminti Juozą Tumą-Vaižgantą, Mykolą Vaitkų, Maironį, pagaliau Telšių gimnazijos direktorių kunigą Antaną Simaitį tai artimi Vydūnui katalikų kunigai, nors pats Vydūnas buvo liuteronas. Atvažiuoja Vydūnas į Švėkšną kas jį kviečiasi nakvynei? Ne liuteronų, bet katalikų kunigas. Apskritai pas kokį liuteronų kunigą yra apsistojęs Vydūnas? Bernardas tokio sakosi nepažįstąs. Su J. Tumu-Vaižgantu Vydūną siejo nuoširdi draugystė sielų sąskambis, nors šiedu asmenys buvo labai skirtingų temperamentų ir jų visuomeninio veikimo būdai skyrėsi. Vienijo susirūpinimas Lietuvos ir lietuviškos kultūros, dar tokios trapios, reikalais. Ir savo šešiasdešimtmetį 1928 m. Vydūnas paminėjo J. Tumo-Vaižganto bute Kaune. Jubiliato pasveikinti atėjo prelatas Adomas Dambrauskas-Jakštas ir kunigas Mykolas Vaitkus. Pastarasis yra palikęs Vydūno charakteristiką: vidutinio stoto, lengvutis, beveik kaip šešėlis, puiki mąstytojo galva, siauras aristokratiškas veidas liguistai išblyškęs, labai liesas. Vietoj kaklaraiščio tautiška juostelė. Balsas švelnus, gan silpnas. Tai mąstytojo, asketo, vizijonieriaus, pranašo išvaizda, labai tikusi prie Vydūno skelbiamų idėjų ir jo Ėvė Simonaitytė ir Vladas Nausėdas Priekulėje Jūroje štilis, bet ne Klaipėdos miesto verdančiame gyvenime gyvenimo būdo, todėl jo pasirodymai viešumoje ir privačiuose susitikimuose visiems dalyvaujantiesiems darydavo didelį įspūdį. Ne kas kitas, o kunigas Antanas Simaitis m. į savo vadovaujamą Telšių gimnaziją kvietėsi Vydūną, kad šis savo paskaitomis, visuomenine veikla ir savo asmeniniu gyvenimu būtų mokiniams pavyzdys. Vydūnas pamokoms nevadovavo, bet buvo pasiryžęs perskaityti visą pluoštą paskaitų iš lietuvių kalbos ir literatūros, istorijos, meno pažinimo, filosofijos ir kitų dalykų. Buvo pasižymėjęs ir vertinamas paskaitininkas, diegė žmonėse aukštą moralę, sektinus idealus. Jo paties gyvenimo būdas ir primenami pavyzdžiai Bernardo Aleknavičiaus nuotraukos žmonėms darė įspūdį. Juk kai buvo septyniolikmetis susirgo sunkia plaučių džiovos forma. Gydytojai tuščių vilčių puoselėti neskatino, įspėjo: tik griežtas gyvenimo būdas, mankšta ir dieta gali padėti. Vydūnas tą ir padarė: atsisakė ne tik mėsos, bet ir žuvies, net pieno produktų mito tik daržovėmis ir vaisiais. Stengėsi daug judėti, ypač mėgo žiemą čiuožinėti pačiūžomis. O svarbiausia teisingas, dvasingas gyvenimas, santarvė su pačiu savimi ir aplinkiniais. Taigi Telšių gimnazijoje į didesnę auditoriją Vydūnas sukviesdavo vyresniųjų klasių mokinius ir su jais bendraudavo. Kalbėdavo įvairiausiomis temomis, nepamiršdavo Sokrato ir Platono, bet užvis reikšmingiausia Vydūnui buvo bendražmogiškosios vertybės, į kurias kelią jis skatino tiesti per giliai suvokto tautiškumo svarbą. Tuo metu Telšių gimnazijoje mokėsi Česlovas Kontrimas, būsimasis dailininkas, kuris prisiminimuose rašo, kad Vydūnas kalbėdavo minkšta prūsiška tarsena, labai ramiai, negarsiu balsu, beveik negestikuliuodamas, tik retsykiais svarbesnę mintį pabrėždamas lengvai pakeldamas ranką. Buvo įtaigus kalbėtojas. Pirmaisiais mokslo metais ištisus šešis mėnesius mokiniai klausėsi Vydūno pasakojimų. Beje, ne vien protinimų. Vydūnas dirigavo gimnazijos chorui, pastatė sceninį veikalą, kuriam scenovaizdį sukūrė Č. Kontrimas. Vydūnas organizuodavo Telšiuose medelių sodinimo šventes, telšiškiai didžiuojasi Katedros aikštėje pasodintąja kaštonų alėja, kurią 1923 m. su mokiniais pasodino Vydūnas. Vydūnas daug laiko su mokiniais praleisdavo ne tik gimnazijoje, bet ir gamtoje, kurią laikė neatsiejama auklėjimo dalimi. Kartais visa mokykla išsiruošdavo prie Germanto ežero. Stebino Vydūno ištvermė, bėgime nedaug kas iš mokinių jį pralenkdavo, nors Vydūnas jau buvo įkopęs į šeštą dešimtį metų. Mokiniuose Vydūnas matė Žemaitijos žiedą, Lietuvos ateitį. Kiekvieno jauno žmogaus savybėse siekė įžvelgti jam svarbiausia: kad lietuviai išliks lietuviais. Juk žmonijos širdin kelias eina per tautos širdį. Matydamas, kas atsitiko su Rytų Prūsijos lietuviais, kurių nutrūkę ryšiai su savo kilme, tėvais ir protėviais, baigėsi galų gale moraliniu ir doroviniu nuosmukiu, tautiškume matė tautą tvirtinančią ir išsaugančią jėgą, svarbią visai žmonijai. Kiekviename gerame poelgyje, pasireiškime mokėjo pastebėti vidinį grožį ir gėrį, tą dar Senovės graikų taip vertintąją ir mus per Aristotelį pasiekusią kalokagathia grožio ir gėrio vienovės siekį. Grožis kaip regima gėrio apraiška, lygiai ir gėris yra grožio sąlyga. Todėl ir buvo Vydūnas, t. y. giliai regintis, suvokiantis gilesnes kiekvieno reiškinio esmes, kad paprasčiausiuose žmogų supančiuose dalykuose įžvelgtų esmines būties pasireiškimo savybes. Baigiantis mokslo metams ir atsisveikindamas su Telšių gimnazija Vydūnas pasakė visiems didelį įspūdį padariusią prakalbą. Džiaugėsi, kad bendraudamas su mokiniais nė iš vieno neišgirdo blogo žodžio apie kitą. Kvietė gyventi taip, kad kiekvienas savo pavyzdžiu skatintų atsiskleisti kito talentams ir siekiams. Ar tai ne priesakas mums visiems, šiandien įmestiems į negailestingos konkurencijos vandenis? Kaip visa dabartinė projektuojama aplinka tolima visam tam, apie ką kalbėjo, kuo gyveno Vydūnas. Yra apie ką susimąstyti. O sugrįžti prie Vydūno teks. Mums laiko gali nepakakti, bet atėjusiems po mūsų dar prireiks senovės graikų ir Rytų išminties, nes jei kas nesensta žmonijos raidoje tai išmintis. Tik gaila, kad kasdienybės triukšme ši nerėksminga Pelenė dažnai slepiasi po paprastomis drapanomis. Ji pati neateina, jos reikia ieškoti ir rasti. Tautinė kultūra ir civilizacijų sintezė Nereikėtų manyti, kad Vydūną lydėjo visuotinis supratimas, ne visi net intelektualai vienodai palankiai vertino jo kūrybą. Kalbame apie Vydūno dramas, kurių jis parašė arti 60, juk ne apie vegetarizmą ar gyvenimo būdą, kuris yra kiekvieno privatus reikalas. Kad Vydūno veikalai nesusilaukė ir tikriausiai niekada nesusilauks skaitytojų antplūdžio, tikriausiai nėra Gedimino Zemlicko nuotrauka reikalo kalbėti. Aukštoji kultūra jau savo apibrėžtimi nėra ir negali būti masinė, antraip nebūtų aukštoji. Net ir tokie lietuviškosios literatūros grandai kaip Vincas Mykolaitis-Putinas ir Balys Sruoga rado ką prikišti Vydūno dramoms. V. Mykolaitis-Putinas nepritarė Vydūno kūrybos metodui, kai menas pajungiamas etikai ar ideologijai. Neriama į abstrakcijas ir moralizuojančias alegorijas, nesiskaitant su pačia literatūros kūrinio struktūra, kai nukenčia ne tik stilius, bet ir idėja V. Mykolaičiui-Putinui tai atrodė nepriimtina. Kritikos žarijas Vydūno dramų adresu barstė ir Balys Sruoga. Žinoma, tarp Vydūno dramų yra ir mažiau vykusių, tačiau Prabočių šešėliai, Amžinoji ugnis, Pasaulio gaisras V. Mykolaičiui-Putinui buvo neabejotinas įrašas į lietuvių literatūros istoriją, antraip Vydūno kūrybos nagrinėjimui nebūtų skyręs tiek dėmesio. Žymus baltistas profesorius Viktoras Falkenhanas kartą buvo paklaustas, kokias knygas pasiimtų į Šiaurės ašigalį, jeigu būtų galima vežtis tik dešimt knygų. Atsakymas labai įdomus: pasiimtų Vydūno Amžiną ugnį, Sokrato, Platono raštus, Evangelijas 1977 m. pokalbyje su Domu Kaunu V. Falkenhanas Vydūną vadino savo dvasios tėvu, davusiu jam gyvenimo kryptį ir nulėmusiu baltistikos studijų pasirinkimą. Panašiai būtų galima pasakyti apie dailininką Liudą Truikį, kuris mokėsi Telšių gimnazijoje, kai susipažino su Vydūnu, per kurį užsikrėtė Rytų kultūra ir visą gyvenimą liko jai ištikimas. Kita Vydūno kūrybos sritis jo filosofiniai darbai. Jis save laikė teosofu, jo filosofiniuose veikaluose nagrinėjamas žmogaus santykis su Dievu. Aukštesnis lygmuo nei siekis formaliai priklausyti vienai kuriai nors konkrečiai religinei bendrijai. Moderniau mąstančiai to meto Lietuvos jaunuomenei, taip pat kai kuriems ieškantiems kunigams, teosofinės Vydūno paieškos atrodė viliojančios. Ypač tai visuomenės daliai, kuriai modernumas ir pažanga atrodė gan sunkiai suderinama su katalikybės dogmatais. Palankiai Vydūną vertino Stasys Šalkauskis, kuris lietuvių tautinėje kultūroje matė Rytų ir Vakarų civilizacijų sintezę. Šiai savo idėjai paremti pateikė tris tokios sintezės pavyzdžius M. K. Čiurlionį, prelatą A. Dambrauską ir Vydūną. Neliko Vydūnas nepastebėtas ir Vosyliaus Sezemano, kuriam Vydūno teosofija kaip gyvenimo prasmės ir paskirties paieškos atrodė labai vertingos. Kalbėjo lietuviškai, o meldėsi vokiečių Dievui Taigi kodėl su katalikų kunigais Vydūnas, regis, artimiau bičiuliavosi negu su evangelikais liuteronais? Juk jis pats kilęs iš Klaipėdos krašto, gimė Jonaičiuose netoli Šilutės. Jo tėvas Anskis Storosta buvo baigęs Berlyno misijų mokyklą, bet kunigo šventimų nepriėmęs mokytojavo, o ir į misijas neišvyko tik dėl sveikatos. Šeimos atmosfera tokia, kad kasdien buvo meldžiamasi ir giedama, vykdavo diskusijos religijos ir filosofijos klausimais. Visa tai negalėjo likti be

9 2010 m. vasario 4 d. Nr. 3(425) Mokslo Lietuva 9 Šaltiniai pėdsako. Ir vis dėlto su savojo tikėjimo kunigais Vydūną rišo ne tokie šilti ir draugiški santykiai kaip su katalikais kunigais. Kodėl? Bernardas siūlo skirti Mažosios Lietuvos liuteronai nuo Didžiosios Lietuvos liuteronų. Skirtumas atsirado dėl to, kad Mažosios Lietuvos liuteronų bažnyčia buvo vokiška, Didžiosios Lietuvos liuteronai atstovavo lietuviškai Liuteronų bažnyčiai. Pastaroji, aišku, labai skyrėsi nuo Katalikų bažnyčios Lietuvoje. Tiek vienos, tiek kitos konfesijos Bažnyčia vaidino visuomenėje nepaprastai svarbų vaidmenį. Vieną kartą Vydūnas namo grįžta kiek anksčiau nei įprasta ir girdi, kaip motina niūniuoja lietuviškas dainas ruošdama pietus. O sakytojų akyse dainuoti lietuviškas dainas buvo didžiausias prasižengimas. Vokiškai labai prašome dainuoti, tik ne lietuviškai, nes tai buvo didelė nuodėmė. Bent taip buvo XIX a. pabaigoje. Kai 1923 m. Klaipėda ir Klaipėdos kraštas buvo prijungti prie Lietuvos, iš Kauno į Klaipėdą ėmė važiuoti tautosakininkai, dainų užrašinėtojai, bet šio krašto lietuvininkai jiems savo namuose tų dainų nedainuodavo, su dainų rinkėju eidavo į kopas, kad niekas iš pašalinių negirdėtų ten ir padainuodavo. Štai kaip žmonės buvo įbauginti, supriešinti su savo pačių tautiniu tapatumu. Tie, kurie tas lietuviškas dainas dainavo, nemanė, kad tai velnio išmislas, bet jie privengė savo kaimynų, kartais drovėdavosi net savo šeimos narių. Vydūnas tokioje terpėje ir augo. Bet šis žmogus buvo kitoks gimęs. Kyla klausimas: kodėl Vydūnas nerado, o gal ir neieškojo liuteronybės kitokio sąlyčio su etnine lietuvių kultūra? Bernardas siūlo prisiminti, kas buvo Vydūnas ir jo artima aplinka. Taip, jis buvo liuteronas, o jo motinos brolis buvo sakytojas, t. y. užkietėjęs liuteronas, tam tikru požiūriu fundamentalistas. Tie sakytojai nors ir kalbėjo lietuviškai, bet meldėsi vokiečių Dievui. Nepaisant visų liuteronybės privalumų, net pažangumo, nuopelnų lietuviškajai raštijai Rytprūsiuose, būtent liuteronybė padarė viską, kad etninė lietuvininkų kultūra būtų nustriukinta ir net sunaikinta. Vydūnas labai aiškiai visa tai išryškino ir išaiškino. Ir Bernardas neabejoja: jeigu Mažosios Lietuvos modelio liuteronybė būtų įsitvirtinusi ir laimėjusi visoje Lietuvoje, tai tikrai nebūtų galėjusi įvykti tokia jubiliejinė Dainų ir šokių šventė, kokia vyko Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio metais Vilniuje. Paprasčiausiai nebūtų tiekos lietuviškų dainų. Šaknys veda į Didžiąją Lietuvą? Iš kur žinių apie Vydūną semiasi Bernardas, jeigu su šia asmenybe likimas jo nebuvo suvedęs. Jam apie Vydūną pasakojo prof. Viktoras Falkenhanas, kuris nemažai yra bendravęs su Vydūnu. Kaip tipiškam kūrybiniam žmogui V. Falkenhanui nesvetimos ir šiokios tokios fantazijos, kurios pasireiškė ir jo novelėse apie Joną Bretkūną. Novelėse autorius, bent taip tvirtina Bernardas, kartais sąmoningai Bretkūną susieja su Vydūnu. Tai štai Falkenhanas yra pasakojęs Bernardui, ką jam buvo pasipasakojęs pats Vydūnas, su kuriuo jį likimas suvedė dar 1917 metais. Girdi, jis kilęs iš krivių krivaičių, bet tie jo protėviai kriviai buvę iš motinos pusės. Aiški fantazija, Bernardui nekyla abejonių, tik kieno kūrybos vaisius Vydūno, jo giminės aplinkos, o gal paties Falkenhano? Regis, niekur neužrašytas pasakojimas. Vydūno genealoginis medis veda į Vokietiją, bet pavardė Storosta veda į priešingą pusę Pasvalio link. Ten gyveno, pasak Bernardo, vieninteliai Lietuvoje Storostos. Akivaizdus slavizmas, pavardė kilusi nuo seniūno pareigybės. Tad Bernardo išvada gali būti netikėta: veikiausiai Vydūno giminės šaknys veda į Didžiąją Lietuvą. Šį spėjimą sustiprina ir pirmasis žinomas Vydūno protėvis Povilas. Įdomu, kad Mažojoje Lietuvoje Povilų ar Paulių beveik nebuvo. Buvo paplitę tokie vardai kaip Martynas, Vilius, Hansas, Jonas Žodžiu, yra kas veikti tyrinėtojams. Toks gyvenimas Vienoje Bernardo nuotraukoje Evė Simonaitytė su mokytoju, poetu, vertėju ir kultūros istoriku Vladu Nausėdu ( ), bet šios nuotraukos autorius negalėjo eksponuoti parodose ar išspausdinti laikraščiuose. Mat V. Nausėda buvęs tremtinys, taigi persona non grata tarybiškai. Tai kas, kad su liaudies rašytoja ir iš viduriniosios vokiečių aukštaičių kalbos išvertė Nibelungų giesmę. O asmenybė išties verta dėmesio m. bus minimos Vlado Nausėdo šimtosios gimimo metinės. Gimęs Žakainių kaime Šilutės rajone. Iš tėvų 9 ha žemės ir dar ekonominės krizės metais labai neprasigyvensi, duokdie sudurti galą su galu. Pradines klases baigė būdamas šešiolikos, užtat toliau šuoliavo iš klasės į klasę, norėdamas pasivyti prarastus metus. Mokėsi Žemaičių Naumiesčio progimnazijoje, Švėkšnos Saulės gimnazijoje. Vis dėlto vaikino ryžtas siekti mokslo buvo stipresnis už visus sunkumus, o tokių buvo juk ne jis vienas jaunoje valstybėje. Vladas siekė šviestis ir kitus šviesti: 1931 m. baigė Tauragės mokytojų gimnaziją, įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą Kaune. Studijavo lituanistiką, germanistiką ir pedagogiką. Pradėjo žurnalisto veiklą redakcijose ir Kauno radiofone, kur redagavo laidas. Literatūros ir meno klausimais pradėjo rašyti straipsnius, Pats Vydūno gyvenimas buvo geriausias pavyzdys žmonėms kuriuos išspausdino metais. Iš svarbesniųjų minėtinas publikacijų ciklas Kūrybos atošvaistės. Gera literatūrine mokykla V. Nausėdas laikė savo darbą Radiofone, kur jo vyresniaisiais kolegomis ir žurnalisto profesijos mokytojais buvo gerokai labiau patyrę bendradarbiai: radijo studijos reikalų vedėjas Petras Babickas, poetai Kazys Binkis ir Antanas Miškinis, Juozas Banaitis (būsimasis Radiofono direktorius, pokario metais Lietuvos kultūros ministras), Juozas Rimantas, radijo pranešėjas Kazys Inčiūra ir kiti. Matyt, darbas Radiofone ir buvo priežastis, kad 1941 m. buvo suimtas, ištremtas į Sibirą, kur praleido septynerius metus. Grįžęs pokario metais buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, Prof. Viktoras Falkenhanas Lietuvos erdvėse dirbo švietimo skyriaus darbuotoju Šilutėje, nuo 1950 m. Klaipėdoje. Laisvas nuo pamokų mokykloje valandas ir poilsio dienas skyrė kūrybai, kraštotyrai ir kultūros istorijai. Rašė eilėraščius, atsiminimus, literatūros kritikos straipsnius ir recenzijas. Vertė Gėtę, Šilerį, Heinę, apskritai mėgo vokiečių klasikinę poeziją. Kai kurie tų vertimų buvo išspausdinti šių poetų rinkiniuose. Kaip minėjome, iš vokiečių kalbos išvertė Nibelungų giesmę, šią knygą Vaga išleido 1980 metais. Domėjosi Klaipėdos krašto kultūros istorija, parašė mokslinę apybraižą Lietuvių kova prieš germanizaciją Klaipėdos krašto mokyklose XV XX amž. Vis dėlto mokytojo darbą V. Nausėdas laikė savo pagrindine veikla. Kaip čia nepateikti buvusio K. Donelaičio vidurinės mokyklos Klaipėdoje direktoriaus Jurgio Banaičio, mokyklai vadovavusio m., prisiminimo. Direktorius dėjo pastangas, kad mokykloje dirbtų kuo daugiau mokytojų vyrų, pasikvietė lietuvių kalbos mokytoją Vladą Nausėdą ir gamtininką Benediktą Gaižauską. Mokykloje susidarė ir didesnė smetoniškų mokytojų grupė. Bet susidarė ir komsomolcų grupė, kuriai tikri inteligentai ir puikūs savo dalyko žinovai buvo kaip rakštis minkštoje vietoje. Prasidėjo trintis, komsomolcai ėmė įvedinėti savo tvarką, o ji kirtosi su bet kokiu padorumu ir mokytojo misija. Dabar prieiname prie svarbiausio dalyko. Kartą į darbą atėjęs direktorius Jurgis Banaitis išvydo prie savo kabineto durų jo laukiančius smetoniškuosius mokytojus. Jie ėmė raginti direktorių stoti į partiją, nes tik taip bus galima atsispirti prieš komsomolcus. J. Banaitis buvo nustėręs: kai kurie tų puikių mokytojų patys perėję Sibiro lagerius jį, geltonsnapį, ragina stoti į partiją Ką čia daugiau bepridėsi m. Vladui Nausėdui (po mirties) paskirta Ievos Simonaitytės premija už eilėraščių rinkinį Saulėlydžio žaros. Regis, toks įprastas lietuvio inteligento, pedagogo ir kūrėjo gyvenimo kelias. O kartu visos tautos kelio XX amžiuje atspindys. Užtvanką pavyko pralaužti Su panašiomis į Bernardo problemas tekdavo susidurti daugeliui to meto spaudos darbuotojų. ELTOS buvusiam fotokorespondentui Šiauliuose Antanui Diliui (beje, sumanytojas vienintelio visoje tuometėje Sovietų Sąjungoje Fotografijos muziejaus, įkurto 1973 m. ir prisiglaudusio Aušros muziejaus patalpose) net teko patirti didelių nemalonumų. Jis nufotografavo vieną darbo pirmūną, kurio nuotrauka buvo išspausdinta. Kažkuris iš skaitytojų parašė piktą laišką į LKP CK, kad išspausdinta buvusio tremtinio nuotrauka. Kilo triukšmas. Vargšą fotokorespondentą tiek svarstė įvairiais lygiais ir kamavo, kad jam bet kokį pirmūną fotografuoti ilgam buvo ataušęs noras. Labai panašioje padėtyje ne kartą buvo atsidūręs ir Bernardas, bet vienas atvejis turėjo laimingą pabaigą m. jis atvažiavo dirbti ELTOS fotokorespondentu į Klaipėdą. Kaip sykis sukako 100 metų nuo 1863 m. sukilimo. Tuo metu tautodailininkas Vytautas Majoras ( ) išdrožė iš medžio kompoziciją 1863 metų sukilėliai. Darbas meniškas, aktualus, Bernardas ir sako: Vytautai, reikia šį darbą nufotografuoti ir žmonėms parodyti. V. Majoras pasiteiravo, kur tą nuotrauką Bernardas norėtų dėti, kaip žmonėms rodytų. Į spaudą? Betgi jis juk buvęs kalinys ir tremtinys. Vadinasi, jo pavardė turi būti nušalinta nuo tarybinės spaudos kaip didelio nusikaltėlio. Bernardas dar kaip reikiant per kepurę nebuvo gavęs, tad drąsiai ir gan naiviai pasakė: O mes niekur apie tai, kad esi tremtinys nesigirsime. Parašysime, kad 1863 m. sukilimo šimtmečiui pažymėti skirto darbo autorius. Skulptoriaus V. Majoro prie jo žymiojo darbo nuotrauką išspausdino žurnalas Švyturys. Audros nekilo. Vieną kitą liaudies menininko nukaltą darbą Bernardas vėl nufotografavo ir atsargiai kyštelėjo spaudai. Liūtas, nors ir švelniai tampomas už ūsų, toliau snaudžia, nerimo ženklų nerodo. Iš Maskvos atvažiavo žurnalo Ogoniok žurnalistai, visais kampais fotografavo Vytautą Majorą ir jo darbus, išspausdino spalvotą atverstinį (atvartą) ir dar į žurnalo viršelį įdėjo. Na, jeigu jau Maskvos ideologinė užtvanka prakiuro, tai viskas gerai. Taip mąstė Bernardas, pamiršęs, kad lietuviai yra pasiutiškai pavydūs vienas kito sėkmei. V. Majoras 1972 m. sumąstė kurti Ablingos memorialinį skulptūrų ansamblį, kuris vėliau pagarsėjo visoje Sovietų Sąjungoje ir toli už jos ribų, ypač vadinamosiose socialistinio lagerio šalyse. Ansamblis ant Žvaginių piliakalnio šalia buvusio Ablingos kaimo, kur 1941 m. birželio 23 d. vokiečių naciai sušaudė 42 kaimo gyventojus, buvo kuriamas visą mėnesį ir kone visą tą laiką Bernardas kūrimo vyksmą fotografavo. Už tą savo uolumą vos iš ELTOS nebuvo išsviestas. Ir štai dėl ko. Vyksta Ablingos ansamblio atidarymo iškilmės, LKP CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus prieina prie Vytauto Majoro ir tvirtai jį apkabina. Spragsi fotoaparatų užraktai, netyli ir Bernardo fotoaparatas. Jo nuotrauka su A. Sniečkumi ir V. Majoru per ELTOS kanalus išplatinama visos Lietuvos spaudoje. Nelauktai LKP CK gavo idėjinio budrumo nepraradusio skaitytojo kupiną pasipiktinimo laišką: kaip pirmasis sekretorius gali glėbesčiuotis su banditu?.. Štai tokioje aplinkoje gyventa. Visa laimė, kad per visą Tarybų Sąjungos spaudą Ablingos memorialas buvo kuo plačiausiai išgarsintas kaip prasmingas ir meniškas antifašistinis kūrinys, pirmasis Lietuvoje kolektyviai liaudies skulptorių rankomis sukurtas toks ansamblis. Kone visuose spaudiniuose spausdintos skulptūrų ansamblio sumanytojo ir įgyvendintojo Vytauto Majoro nuotraukos. Užtvanka buvo pralaužta. Bus daugiau Gediminas Zemlickas

10 10 Mokslo Lietuva 2010 m. vasario 4 d. Nr. 3(425) Ištekliai Ar panaudosime atsinaujinančius energijos šaltinius Lietuvoje Gedimino Zemlicko nuotraukos Doc. dr. Antanas Lukaševičius Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacijos pirmininkas Pabaiga, pradžia Nr. 2 Vėjo energijos panaudojimas 2008 m. vėjo jėgainių pajėgumai Danijoje buvo 2418 MW, Vokietijoje 6600 MW, Olandijoje 1397 MW, Ispanijoje 501 MW, kitose šalyse daug mažesni m. keletas Europos valstybių priėmė nacionalines programas vėjo jėgainėms statyti. Lietuvoje 2010 m. planuojamas 200 MW vėjo jėgainių pajėgumas. Europoje vėjo jėgainių savininkai gauna proc. dotaciją už elektros energijos gamybą. Per pastaruosius kelerius metus elektros energijos gamybos kaina, tobulėjant vėjo jėgainėms, pinga, todėl Lietuvoje būtina rengti vėjo jėgainių statybos programą (žr. 5 lentelę). Pirma, reikėtų pastatyti pakankamai hidroelektrinių, kurios, vėjo jėgainėms nedirbant dėl per silpno vėjo, dengtų susidariusį elektros energijos deficitą; antra, kol hidroelektrinių gaminama elektros energija pigesnė už gaminamą vėjo jėgainėse, vertėtų išnaudoti šį pranašumą; trečia, statant hidrojėgaines atsiveria galimybė plėstis laivybai upėmis, o tai ir skatina Europos Sąjunga; ketvirta, po tam tikro laiko abiem būdais gaminamos elektros energijos savikaina 5 lentelė. Vėjo jėgainių statyba Lietuvoje bus tokia pat tada ir paspartinsime vėjo jėgainių statybą. Kadangi hidroelektrinių galia elektros energijos gamyboje negalės padengti jos deficito nedirbant vėjo jėgainėms, reikės pradėti akumuliacinių hidroelektrinių statybą, kurios tvenkiniui užpildyti naudos likutinę vėjo (kai jis stiprus) arba naktinę kogeneracinių ar atominių elektrinių gaminamą elektros energiją. Energetiniai tiltai bus naudojami pigiausiai energijai pirkti ar parduoti. Lietuvai reikėtų: 1) Užmegzti dalykinius kontaktus su kaimynais vokiečiais ir danais (pavyzdžiui, Siemens AG ir Vestas bendrovėmis) dėl mūsų mokslinio ir praktinio gamybinio dalyvavimo vystant ir gaminant vėjo jėgaines. Esame patyrę gelžbetoninių konstrukcijų gamyboje.vėjo jėgainės gelžbetoninio bokšto aukštis daugiau negu 75 m, kaina daugiau nei ketvirtadalis jėgainės vertės. Kodėl negalėtume gaminti ne tik sau, bet ir kitiems? Vien Lietuvai per artimiausią dešimtmetį jų reikės apie tūkstantį. Naujas ir dar mažai išbandytas plūdurų naudojimas elektros energijos gamybai jūroje montuojamose vėjo jėgainėse. Galėtume tyrinėti ir nustatyti plūdurų parametrus, jų galimybes gaminti elektros energiją. Ekonomiškai tai lyg ir naudinga: nereikia statyti naujų atramų plūdurams pritvirtinti galime panaudoti jėgainės bokštą. Siemens bendrovė kuria vėjo jėgaines, galinčias dirbti esant silpnam vėjui. Dar galėtume spėti prisijungti prie šių jėgainių gamybos techninių parametrų tyrimo ir nustatymo. Labai svarbus klausimas vėjo jėgainės sparnų atsparumas klimato poveikiui (ypač jūros sąlygomis), staigių vėjo gūsių poveikis. Atkreiptinas dėmesys, kad sunkmečio sąlygomis vėjo ir atominių jėgainių gamintojai užsakymų turi trejiems metams. 2) Jau pastatytų vėjo jėgainių veikimo parametrai turi būti ne tik kruopščiai užrašomi, bet ir nagrinėjami. Tyrimų medžiaga turi būti skelbiama internete. Šalies verslininkai, jau dirbantys šioje srityje ir dar tik mąstantys apie tai, privalo žinoti ateities vėjo jėgainių parametrus. 3) Kuo greičiau pastatyti kelias vėjo jėgaines Baltijos jūroje ir pradėti tyrinėti jų veiklos parametrus, nes tik taip galima sužinoti jūroje gaminamos elektros energijos savikainą. Tyrimų duomenys bus labai reikalingi nustatant jūros vėjo Eil. Nr. Metai Galia MW Galios panaudojimo koeficientas Metinis elektors energijos kiekis TWh ,24 0, ,25 0, ,26 0, ,28 2, ,30 5,30 6 lentelė. Intensyvus miškų sodinimas ir kirtimas. Pagrindinių rodiklių kaita Metai Pušis Eglė Ąžuolas Uosis t. ha t. ha % t. ha t. ha t. ha % t. ha t. ha % t. ha t. ha % t. ha Metai Beržas Juodalksnis Baltalksnis Drebulė sodinamo miško plotas, 3 dabar augančios medžių rūšies ploto likutis procentais, 2 iškertamo miško plotas, 4 svarbiausių Lietuvos miško medžių rūšių plotų kaita jėgainių vietos, dydžio ir statybos laiko parinkimą. Teigiama, kad jūroje tos pačios galios vėjo jėgainė gali pagaminti maždaug 30 proc. daugiau elektros energijos negu pastatytosios ant kranto tai lemia stipresni ir dažnesni vėjai. 4) Vėjo jėgainės savo potencinę galią dėl vėjo greičių svyravimų išnaudoja proc. Privalome turėti kitus elektros energijos gamybos pajėgumus ar galimybę pirkti elektros energiją iš kitų šalių, kai mūsų vėjo jėgainės nedirba visu pajėgumu.geriausia savi pajėgumai, pavyzdžiui, hidroelektrinės, tačiau net visiškai panaudojus Lietuvos upių energetinę galią, to nepakaks reikia turėti Lietuvą ir Švediją jungiančią elektros energijos liniją ir pavyzdžiui, Elektrėnuose ir Kaune elektros energijos gamybos pajėgumus naudojant dujas. 5) Atlikti išankstiniai skaičiavimai rodo, kad net maksimaliai didinant elektros energijos kiekį iš atsinaujinančių energijos šaltinių, elektros energijos stygių jusime nuo pat Ignalinos AE uždarymo iki paleidžiant naują. Kodėl reikėjo taip ilgai delsti? Naujoji atominė elektrinė Lietuvos poreikiams m. kuo greičiau turi skirti mažiausiai 500 MW galingumo. Lietuvos miškų sodinimo programa Unikali ir galbūt vienintelė mūsų istorijoje galimybė efektyviai panaudoti Europos Sąjungos skiriamas lėšas Lietuvos miškų plotui didinti, kartu sprendžiant Lietuvos ūkio energetinio segmento nepriklausomybę, paskatino parengti šią programą. Vokiečių okupacijos ir Sovietų Sąjungos valdžios metais Lietuvoje miškas buvo masiškai kertamas. Atsiradus galimybei pradėta intensyviai atsodinti miškus (kai kuriais metais buvo sodinama iki 15 tūkst. hektarų) iš viso pasodinta apie 250 tūkst. hektarų miško. XX a. aštuntąjį dešimtmetį net ir nederlingos pievos padėdavo spręsti pašarų trūkumo problemą, todėl miško sodinimo darbai sulėtėjo. Pasodintą mišką retiname po 30 metų,o kertame tik po metų. Kapitalo užšaldymas tokiam ilgam laikotarpiui problemiškas. Atkūrus Nepriklausomybę keliolika metų stigo pinigų miškui sodinti. Todėl kasmet užsodinama tik po 2000 hektarų. Menkos miško sodinimo apimtys tapo tikrove, o sumažėjusi gamyba ir miško kirtimai, augantis medienos tūris miškuose tik stiprino šią nuostatą. Tačiau yra ir kita medalio pusė. Šiandien turime apie 1900 tūkst. ha miškų, t. y. 29 proc. Lietuvos teritorijos. Miške sukauptos medienos vertė apie mln. Lt. Kasmet šis turtas padidėja daugiau kaip 3 mln. Lt. Tai buvusių kartų palikimas, išsaugotas labai sunkiomis sąlygomis. Turime tai suvokti ir šį Lietuvos turtą perduoti vaikams ir anūkams. Tačiau įvertinus atsipirkimo laiką, gaunamas tik vidutinio dydžio pelnas, nes dar nėra visuotinai pripažintų metodikų, kaip skaičiuoti miško, oro užterštumo mažinimo ekonominį efektą. Ne tik užsieniečiams, bet ir mums akis bado anksčiau dirbamos, o dabar apleistos žemės. Kas nesutiktų mokėti už būstą 3 proc. brangiau, jeigu jis būtų statomas ne ištryptoje, sudarkytoje, o medžiais apsodintoje teritorijoje, kuri pastačius namus būtų pertvarkyta į parką. Apleisti miškai prie miestų primena sąvartynus, o ne rekreacines zonas. Meilė kraštui turėtų būti ugdoma mokant jaunimą sodinti ir auginti mišką, stiprinti žmogaus ryšį su gamta. Visa tai ekonomiškai neįvertinta. Kaimynų latvių miškai užima 45 proc., estų 46 proc., baltarusių 39 proc., o Lietuvoje tik 30 proc. teritorijos. Savaime augantys želdiniai užima kelis kartus didesnį plotą nei užsodinami tai mažina priauginamo miško ekonominę ir estetinę vertę. Europos Sąjungos skiriamos lėšos unikali galimybė padidinti miškų plotus, atstatyti racionalią medžių rūšių pusiausvyrą, sudaryti naudingą aplinką jaunimui, kaupti investicijas, gerinti rekreacijos galimybes, plėsti turizmą, aprūpinti medienos pramonę vietine žaliava, didinti elektros, o ypač šiluminės energijos gamybą. Šiems tikslams pasiekti siūloma ilgalaikė Lietuvos miškų atsodinimo ir tam reikalingų lėšų kaupimo programa. Iki 2013 m. iš Europos Struktūrinių fondų Lietuvos miškų plėtrai planuojama skirti 380 mln. Lt. Iš siūlomų iki 2013 m. užsodinti ha (žr. 6 lentelę) iš jų maždaug pusę užsodinti valstybinėje žemėje, likusią dalį žemo derlingumo balo privačioje žemėje. 50 proc. (ar daugiau) sodinimo išlaidų dengti Europos Sąjungos skirtomis lėšomis, kitą pusę miškų savininkų lėšomis.

11 2010 m. vasario 4 d. Nr. 3(425) Mokslo Lietuva 11 Ištekliai 7 lentelė. Vyraujančių medžių rūšys Lietuvos miškuose Medžių rūšis 2007 m m. Padidėjimas, sumažėjimas ha % ha % ha % 1 Pušis Eglė Beržas Ąžuolas karto 5 Uosis karto 6 Juodalksnis karto 7 Drebulė kartus 8 Baltalksnis karto 8 lentelė. Miško sodinimo ir kirtimo veiklos rezultatai Metai Užsodinama ha Iškertama ha Padidėjimas ha lentelė. Miško ploto kaita Metai Miško plotas tūkst. ha Miškingumas % Sodinto miško t. ha % , , , , , , ,1 108,5 48, , ,7 10 lentelė. Iš miško kirtimų pagaminamų produktų dinamika Metai rąstai tūkst. m³ Spygliuočiai lentos tūkst. m³ skiedros (1) tūkst. m³ rąstai tūkst. m³ Lapuočiai lentos tūkst. m³ skiedros (1) tūkst. m³ Granulės tūkst. Skiedros(2) tūkst. m³ EnergijaTWh , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,875 Iki 2010 m. reikia padidinti medelynų plotus ir galimybes auginti sodinukus, kad būtų galima užsodinti ha žemės per metus. Kadangi miškas nėra vien tik ekonominė kategorija, bet visos visuomenės vertybė, todėl žemų derlingumo balų žemės užsodinimas, miškų priežiūra ir ugdymas yra valstybės reikalas, sprendžiamas paisant įstatymų. Miškų savininkai, su valstybės garantija ar be jos, turėtų gauti paskolą žemėms užsodinti, miškams tvarkyti ir prižiūrėti. Įstatymuose turi būti numatytos visos galimos priemonės (iki miško nacionalizavimo), drausminančios programos dalyvius. Spygliuočių (nuo 2100 ha per metus iki 8500 ha) ir lapuočių (nuo ha iki ha) kirtimo padidinimas 2014 m. susijęs su galimu Europos Sąjungos paramos žemės ūkiui mažinimu ir programos tęstinumui reikalingų lėšų sukaupimu. Taip pat būtų sprendžiamas reikiamo medienos kuro kiekio sukaupimas ir naudojimas didinant elektros ir šilumos gamybą. Pateikiami duomenys, apibūdinantys kirtimų apimtis pagal medžių rūšis ir šių kirtimų padarinius Lietuvos miškams (žr. 6, 7, 8 ir 9 lenteles): 1) priimtos spygliuočių kirtimo apimtys išsaugos pakankamą jauno ir brandaus miško dalį racionaliai medienos apdirbimo pramonės veiklai, 2) per nagrinėjamą laikotarpį bus sumažinti mažaverčių medžių plotai, 3) padidinamas sodinamo miško plotas (nuo 15,9 proc. iki 57,3 proc.), užtikrinantis racionalesnį miško žemės panaudojimą, 4) beveik dvigubai didinama (palyginti su dabartiniu kelerių metų vidurkiu) medienos ruoša, o tai užtikrina augančius medienos pramonės ir vietinio kuro poreikius, 5) mišku apaugusios Lietuvos žemės dalis padidėja nuo 29 proc. iki 35,5 proc. Priimtas kasmetinis miško sodinimo planas ( ha per metus) mus tik artina prie dabartinio Latvijos (41,6 proc.), Estijos (42,2 proc.), Baltarusijos (38 proc.) lygio. Pasiekti jų lygį galima tokiu pat tempu sodinant mišką iki šio šimtmečio vidurio. Valstybėse kaimynėse ryškėja tendencija neeksportuoti apvalaus miško. Todėl vis labiau medienos vystymosi kryptys ir tendencijos priklausys nuo miško produkcijos (žr. 9 lentelę). Norint ekonomiškai racionaliau išnaudoti miškų plotus ir siekiant greitai išauginti daugiau biokuro, vertingo miško tarpueiliuose galima pasodinti energetines plantacijas, t. y. labai trumpos apyvartos želdinius. Sudėtinė miškininkystės vystymosi dalis turi būti esamų ir naujai sodinamų miškų priežiūra. Per pastaruosius du dešimtmečius padaugėjo pavienių savaime užaugusių ąžuoliukų. Juos būtinai reikia tinkamai apgenėti. Nebūtina laukti, kol pušų, eglių, ąžuolų, uosių ir beržų šakos nudžius ir nukris. Racionalu šias šakas nupjauti prie pat medžio kamieno nepažeidžiant medžio. Laiku nupjautos šakos užaugs be puvinių ir nejuoduos. Bešakė arba smulkiomis, gerai suaugusiomis šakomis mediena turi paklausą ir yra daug brangesnė. Įdėtas kapitalas į medžių genėjimą atsiperka su kaupu. Turime išmokti kurti parkus, jais džiaugtis ir tinkamai juose elgtis. Miško savininkai turi būti mokomi auginti ir prižiūrėti savo mišką. Turėtų būti numatytos priemonės (iki priverstinio miško pardavimo), skatinančios Lietuvos miškininkus auginti miškus ateities kartoms. Vertėtų taip pertvarkyti moksleivių tvarkaraštį, kad ilgesnės pavasario atostogos sutaptų su miško sodinimo laikotarpiu, kad vasarą jaunimas atostogautų ir prižiūrėtų mišką, jį genėtų ir retintų. Išvados Planuojama pagaminti energijos: 2010 m. 20,0 TWh, 2013 m. 20,0 TWh, 2017 m. 22,5 TWh, 2025 m. 25,0 TWh; elektros energijos: 2010 m. 10,0 TWh., 2013 m. 11,0 TWh., 2017 m. 14,0 TWh, 2020 m. 17,0 TWh; šiluminės energijos 2010 m. 10,0, 2013 m. 9,0, 2017 m. 8,5, 2020 m. 8,0. Geoterminė energija Tikimasi gręžinių technologijos pagerinimo ir gręžimo kainų sumažėjimo. Vertėtų sekti pokyčius šioje veiklos srityje. Komunalinių atliekų energija Komunalinių atliekų nauda: 1) galima pagaminti nemažą energijos kiekį, 2) auklės piliečius racionaliai elgtis su komunalinėmis atliekomis jas renkant ir rūšiuojant, 3) keturis penkis kartus sumažės į sąvartynus vežamų atliekų kiekis. Durpių naudojimas Durpių naudojimas, dėl galimybės jas efektyviau naudoti žemės ūkyje, neskatintinas. Šiaudų naudojimas kurui Šiaudų naudojimo kurui galimybės Šiluminė energija Eil. Nr. Energijos šaltinis 2010 m m m m. 1 Geoterminė energija 0, Komunalinės atliekos 0, Šiaudai 0, Medienos atliekos 1, Elektros energija didelės, tačiau Lietuvoje dar nėra šiaudų naudojimo kurui patirties. Šiaudų surinkimui, kūrenimui, tinkamų ritinių formavimui, šiaudų, kaip kuro, transportavimui ir laikymui reikės laiko patirčiai sukaupti. Be to, gali būti, kad ateityje šiaudus bus racionaliau naudoti etileno gamybai negu deginti biokuro katilinėse. Todėl apie 2020 m. numatoma mažinti šiaudų deginimą katilinėse. Lietuvos upių vandens energijos panaudojimo nauda 1) Hidroelektrinės ir ypač jų tvenkiniai pagerins Lietuvos kraštovaizdį. 2) Racionaliai saugosime Lietuvos fauną ir florą. 3) Hidroelektrinės gali gaminti elektrą, kai dėl silpno vėjo ar jo nebuvimo, vėjo jėgainės dirba ne visu pajėgumu ar visai nedirba. 4) Šliuzų ir žuvų takų statyba, statant hidroelektrines, padarys Nemuną, Nerį ir kai kurių upių žemupius tinkamus laivybai. Bendraujant su Baltarusija ir Ukraina per Pripetę galima sujungti Baltijos ir Juodąją jūras. Tai didžiulė ekonominė nauda ir kraštovaizdžio urbanizavimas. Vėjo jėgainių nauda 1) Vėjo jėgainės gali tapti pagrindiniu elektros energijos gamintoju Lietuvoje (kaip ir visoje Europoje). 2) Vėjo jėgainės turi tapti mūsų kraštovaizdžio neatskiriama dalimi. 3) Lietuva turi tapti aktyvia vėjo jėgainių tyrimo ir gamybos dalyve. Lietuvos miškų ateitis 1) Sodinant ha miško kasmet atsiranda galimybė padidinti miško kirtimus, taip pat ir kurui. 2) Užsodinto miško tarpueiliai ir sanitariniai kirtimai didina medienos kaip biokuro kiekį. 3) Platus visuomenės, ypač jaunimo, dalyvavimas sodinant ir prižiūrint mišką stiprina lietuvio ryšį su gamta. 4) Gerinama rūšinė miško sudėtis ateities kartoms. Atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimas didina mūsų energetinę nepriklausomybę, mažina žaliavų importą. Naujai statoma atominė elektrinė leistų racionaliai panaudoti Ignalinos esamą infrastruktūrą ir specialistus. Sąlyginai nedidelė dalis gaminamos energijos (1000 MW) leidžia Lietuvai likti elektros energijos eksportuotoja. Elektros energijos tiltai su Švedija ir Lenkija, taip pat su Rusija, teikia pasirinkimo laisvę parduodant elektros energiją. Lietuvos piliečių lėšų pritraukimas (pirmiausia hidro statybos srityje) stiprins gyventojų atsakomybę už valstybės ekonomiką, gerovę, palikimą vaikams ir anūkams. Iš atsinaujinančių energijos šaltinių siūloma gaminti TWh Iš viso 2, Nuo visos šiluminės energijos 20,7% % 99.0% Eil. Nr. Energijos šaltinis 2010 m m m m. 1 Geoterminė energija Šiaudai Hidroenergija Vėjo energija Medienos atliekos Iš viso Nuo visos elektros energijos 9.5% 17.7% 32.1% 48.8%

12 12 Mokslo Lietuva 2010 m. vasario 4 d. Nr. 3(425) Mūsų kalba Danieliaus Kleino 400 metų sukakčiai Arnoldas Piročkinas Šiemet*, išskyrus tūkstantmečio nuo pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo dokumentuose jubiliejų, nebuvo kitos žymesnės datos, nei Mažojoje Lietuvoje gyvenusio ir dirbusio lietuvių raštijos atstovo Danieliaus Kleino gimimo 400 metų sukaktis. Lietuvių literatūros enciklopedijoje (p. 237) Leonas Gineitis, įžymus mūsų raštijos istorijos tyrėjas, D. Kleiną yra taip įvertinęs: Organizaciniais užmojais, kūrybiškumu, literatūrinės kalbos ugdymu, eilėdaros reforma (D. Kleinas) lietuvių literatūros istorijoje atliko etapinį vaidmenį. Ką reiškia etapinis vaidmuo? Tai nurodymas, kad šis asmuo baigė vieną reikšmingą ir pradėjo naują, ne mažiau reikšmingą, aukštesnį raidos etapą. Tuo metu, XVII amžiuje, žinome daugiau lietuvių raštijos darbininkų, bet kito tokio etapinį vaidmenį atlikusio asmens, išskyrus Konstantiną Sirvydą D. Lietuvoje, vargu ar kas šalia D. Kleino galėtų įvardyti. Tik XVIII amžiuje vėl naują etapą pradėjo Kristijonas Donelaitis, savo talentu, besiribojančiu su genialumu, sukūręs novatorišką Metų poemą. Mūsų dienų D. Kleino etapinę reikšmę lietuvių tautai liudija, pavyzdžiui, 2008 m. spalio d. Kaliningrade įvykusi tarptautinė mokslinė konferencija Lingvistinės minties raida XVI XXI amžiuje, kuri buvo iš esmės skirta D. Kleino gramatikos Grammatica Litvanika 355 metų sukakčiai paminėti. Ją organizavo Rusijos valstybinis Imanuelio Kanto universitetas Kaliningrade ir vilniškis Lietuvių kalbos institutas. Konferencijoje net aštuoni pranešimai, kurių autoriai atvykėliai iš Lietuvos, buvo susiję su D. Kleino asmenybe ir darbais. Konferencijos apžvalga išspausdinta: Žavinta Sidabraitė. Tarptautinė mokslo konferencija Lingvistinės minties raida XVI XXI amžiuje // Archivum Lithuanicum, 10, 2008, p Po ne visų metų, 2009 m. birželio 25 d., Vilniuje vyko konferencija, skirta jo gimimo 400-osioms metinėms Danielius Kleinas ir jo epocha. Jos rengėja buvo Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedra. Ši konferencija dar ryškiau parodė, kad D. Kleinas ir jo darbai iš tikrųjų yra didelio tarptautinio būrio mokslininkų tyrimo objektas. Šioje konferencijoje dominavo ne lietuviai, bet svečiai, dirbantys užsienio universitetuose. Parmos universitetą reprezentavo prof. Gvidas Mikelinis (Guido Michelini), Pizos universitetą prof. Pietras U. Dinis (Pietro Umberto Dini). Iš Vokietijos atvyko Lianė Klein (Greifsvaldo universitetas), Akselis E. Valteris (Osnabriuko universitetas) ir Eglė Bukantytė, derinanti savo darbą dviejuose universitetuose Vokietijoje Erlangeno-Niurnbergo universitete su darbu Klaipėdos universitete. Iš Čekijos atvyko Ilja Lemeškinas (Prahos universitetas). Pasibaigus konferencijos posėdžiams, po pietų, įvyko antrasis renginys, liudijantis tarptautinį dėmseį D. Kleino darbams: Vilniaus universiteto bibliotekos Pranciškaus Smuglevičiaus salėje buvo pristatytos minėto italo Gvido Mikelinio dvi knygos: D. Kleino Naujos giesmių knygos. Tekstai ir jų šaltiniai ir Mažosios Lietuvos giesmynų istorija: nuo Mažvydo iki XIX a. pabaigos. Abi jos išleistos 2009 metais. * Paskaita skaityta 2009 m. lapkričio 26 d. Lietuvos reformacijos istorijos ir Kultūros draugijos susirinkime Pridėjus šiuos tyrinėjimus prie ankstesniųjų, galima įsivaizduoti, kad per kelis amžius susikaupė gausi literatūra, skirta D. Kleinui, jo darbams ir gyvenamajai epochai. Vien susipažinti su ta literatūra reikėtų skirti nemaža laiko, didelio atsidėjimo. Tad šios dienos pranešimą tenka smarkiai apriboti: be kelių D. Kleino gyvenimo aplinkybių, turėsime tenkintis viena kita pastaba apie jo gramatiką. Kad ir daug sukaupta medžiagos, vis dėlto D. Kleino gyvenimui nušviesti jos stokojame. Kiekvienas naujas, deja, retas atradimas archyvuose yra aukso vertės. Štai abiejose konferencijose Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotoja Liucija Citavičiūtė skaitė pranešimą apie neseniai Vokietijoje rastą D. Kleino laišką Prūsijos kunigaikščiui kurfiurstui Frydrichui Vilhelmui, rašytą Tilžėje 1659 m. birželio 19 d. Tai bene vienintelis autentiškas jo autografas. Šis dokumentas nušviečia kurias ne kurias sudėtingas M. Lietuvos lietuviškų knygų XVII a. viduryje leidybos aplinkybes. Gal ilgainiui, kai bus, sakykim, švenčiama D. Kleino gimimo 500 m. sukaktis, bus per tą laiką atsiradę daugiau svarbių dokumentų, tada mūsų palikuonys galės jas tiksliau nusakyti. Šiaip ar taip, D Kleinas vis dėlto yra laimingesnis už savo pirmtakus Martyną Mažvydą, Abraomą Kulvietį, Mikalojų Daukšą ir daugelį kitų, kurių net gimimo datos ir vietos tik spėjamos. Mums žinoma, kad D. Kleinas yra gimęs 1609 m. gegužės 30 d. Tilžėje. Čionai po ankstyvos tėvo Baltazaro, kunigavusio Kraupiškio bažnyčioje (25 km į pietus nuo Ragainės), mirties buvo atsikėlusi jaunoji motina. Nepriklausomosios Lietuvos laikais kažkas svarstė, ar Kleino būta lietuvio, ar vokiečio. Atsižvelgiant dar į motinos mergautinę pavardę Schoenwald, manytina, kad šeima buvo vokiška. Tačiau Kraupiško lietuviška aplinka (iki 1709 m. maro čia gyventa vienų lietuvių, o 1848 m. dar 50 proc.), Kleinai buvo priversti mokėti lietuviškai. Tėvas Baltazaras, jos nemokėdamas, nebūtų gavęs nė kunigo vietos lietuviškoje parapijoje. Taip pat ir Tilžėje tada plačiai kalbėta lietuviškai. Todėl visai natūralu, kad Danielius Kleinas, augdamas tarp lietuvių, taip gerai išmoko lietuviškai, jog lietuvių kalba jam pasidarė kaip gimtoji ir 44-aisiais savo amžiaus metais galėjo išleisti jos gramatiką. Apskritai reikia pasakyti, kad XVI XVII amžiais, kai dar lietuvių kalba nebuvo vertinama kalbininkų dėl jos senumo, daug vokiečių dvasininkų nuoširdžiai rūpinosi lietuviškos religinės literatūros rengimu ir leidimu. Tas rūpestis nebuvo tik geros širdies skatinimas tai būta bendros nuostatos, neatskiriamos nuo protestantų bažnyčių siekimo diegti liaudžiai sąmoningą savo mokymo suvokimą. Katalikų bažnyčia, jei ne per daug klystu, daugiau paisė apeigų formos. Todėl atkakliai buvo ginamos apeigose lotynų kalba, kurios dauguma žmonių nesuprato. Protestantams suaugęs žmogus turėjo religines apeigas atlikti suvokdamas jų prasmę. Tam tikslui reikėjo vartoti dalyviams jų mokamą kalbą. Apie reikalą aiškinti religines tiesas tikintiesiems suprantama kalba plačiai yra kalbėjęs apaštalas Paulius savo Pirmajame laiške korintiečiams. Laiško 14 skyriuje šis reikalas aiškinamas gana sudėtingai ir vingriai. Cituoju skyriaus eilutes: Kas žino, kiek esama įvairių kalbų pasaulyje, tačiau nėra bereikšmės kalbos. Tad jei aš nesuvoksiu kalbos reikšmės, būsiu kalbėtojui svetimšalis, ir kalbėtojas man bus svetimšalis. Taigi ir jūs, uoliai ieškantys Dvasios dovanų, siekite jų gausos Bažnyčiai ugdyti (Šventasis raštas. 1998, p. 1800). Toliau, eilutėse, apaštalas daro išvadą: Dėkui Dievui, aš kalbu kalbomis (visokiomis. A. P.) daugiau už jus visus, vis dėlto bendruomenės susirinkime verčiau ištarsiu penkis žodžius savo protu, kad pamokyčiau ir kitus, negu tūkstančius žodžių kalbomis (t. y. nesuprantamomis bendruomenei. A. P.). Lietuviškas vertimas pernelyg griežtai laikosi trumpasakio originalo, todėl kyla reikalas papildyti jį pažyminiais. Rusiškame vertime pasakyta pilniau ir aiškiau: Blagadariu Boga mojego: ja bolee vsech vas govoriu jazykami; 19 No v cerkvi chočiu lučše piatj slov skazatj umom moim, čtob i drugich nastavitj, neželi tmu slov na neznakomom jazyke (Biblija. Knigi Sviaščennogo Pisanija Vetchogo i Novogo Zaveta. Perepečatano s Sinodaljnogo iznadija. (1989). P. 215; išskirta leidinyje). Šį bendrą apaštalo Pauliaus principą reformacijos pradininkas Martynas Liuteris pakėlė į naują lygį, nurodydamas, kad ir suprantamoji kalba negali būti bet kokia, bet tokia, kokia kalba liaudis, paprasti žmonės, kaip jis sakė, pasiklausus namų motinos, vaikų gatvėse, paprasto vyriškio turguje (...) ir jiems į burną žiūrint, kaip jie kalba (vokiškas tekstas:... müsse man die Mutter im Hause, die Kinder auf der Gasse, den gemeinen Mann auf dem Markt... fragen und denselbigen auf das Maul sehen, wie sie reden (Die deutsche Sprache. I Band. Leipzig, S. 234). Galiausiai reikalavimas kalbėti adresatui jo kalba apėmė ne tik Prūsijos kunigaikštystės (vėliau karalystės) bažnytines sferas, bet ir pasaulietinę administraciją. Štai turime nuo 1589 m. išleistų Prūsijos valdžios gromatų, pagraudenimų ir apsakymų lietuviams valstiečiams rinkinį (Vilnius, 1960), kuriame sudėti 107 administracijos dokumentai lietuvių kalba. Jų būta daugiau ir ankstesnių. Įsakai tada Prūsijoje leisti ir lenkų kalba. Tuo tarpu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kurios gyventojai kalbėjo keliomis kalbomis, tokia praktika nesusiformavo. Taigi XVI XVII amžiais Prūsijos kunigaikštystėje dvasininkas privalėjo aptarnauti savo parapijiečius jų vartojama kalba: kas jos nemokėdavo, turėdavo šiaip ar taip išmokti. Žinoma, D. Kleinui buvo kur kas lengviau, negu, pavyzdžiui, žymiojo traktato Principium primarium in lingua Lithvanica (Pagrindinis lietuvių kalbos principas, 1706) autoriui Mykolui Merlinui (Mörlin), gimusiam Vokietijoje, Oberslebene. Bet ilgainiui ir šis, pagyvenęs M. Lietuvoje ir kurį laiką Kaune, išmoko lietuvių kalbą gerai, net ją pamėgo. Reikia manyti, kad D. Kleinas, mokydamasis Tilžės provincinėje mokykloje, neprarado ryšio su lietuvių kalba. Tolesnis jo mokslas ir gyvenimas literatūroje aptariamas labai bendrai: 1623 m. liepos 3 d. jis įsimatrikuliavęs Karaliaučiaus universitete, bet 1627 m. tai atlikęs antru kartu. Dabar studijos tęsėsi su pertraukomis devynerius metus. Ką jis veikė tomis pertraukomis, nežinome. Studijas baigė 1636 m. spalio 20 d. (o gal ir 2 d.) magistro laipsniu m. Kleinas ordinuojamas kunigu ir gauna paskyrimą į gimtąjį miestą. Čia kitais metais vedė, kaip Vaclovas Biržiška rašo, Oną Klemaitę. Su ja susilaukė sūnaus ir penkių dukrų. Po jos mirties netrukus vedė antrą žmoną Oną Kaseburgaitę (Anna Casseburg), su kuria turėjo dar vieną dukterį. Tilžėje pragyveno iki mirties 1666 m. lapkričio 22 d. Studijos universitete D. Kleinui davė ne tik teologinį, bet ir gerą lingvistinį pasiruošimą. Tad pradėdamas kunigauti jis, be vokiečių ir lietuvių kalbų, pakankamai gerai buvo išmokęs lotynų, senosios graikų ir hebrajų kalbų, taip pat buvo susipažinęs su lenkų, prancūzų ir čekų kalbomis. Kalbų mokėjimas, pažintis su jų gramatikomis ir žodynais jam labai pravertė, kai ryžosi šalia parapijos kunigo pareigų atsidėti dar lietuvių kalbos studijoms. Suderinti abi sritis, be to, turint didelę šeimą, nebuvo lengva. Vaclovas Biržiška Aleksandryne netgi išsitarė, kad dėl literatūrinių darbų kiek apleisdavo ir savo parapijos reikalus. Tuo Tarpu Gotfridas Ostermejeris po šimto keturiasdešimt metų išleistoje Pirmojoje lietuvių giesmynų istorijoje (1793) jį apibūdino labai patikliai: Mokytas, pamaldus ir labai atsidėjęs lietuvių parapijos reikalams, bet per visą savo amžių daug vargo matęs žmogus, kurio stropumas ir sąžiningumas susilaukė nedėkingumo, kuris vargiai gali rasti sau lygų ir jo pavyduoliams bei persekiotojams darys amžiną gėdą (cit. iš T. Buchienė, J. Palionis. Pirmosios spausdintos lietuvių kalbos gramatikos // Pirmoji lietuvių kalbos gramatika metai. Vilnius, P. 12). Nesiimkime spręsti, kas iš šių autorių teisus. Mums ne taip jau ir svarbu, kai turime prieš akis D. Kleino darbus, kurių vertė nekelia jokių abejonių. Galima tik stebėtis, kad jų autorius, atsidūręs nykiame Prūsijos kunigaikštystės pakraštyje, sugebėjo išplėtoti savo kūrybinius pradus ir atlikti etapinį vaidmenį. Per palyginti ne tokį ilgą gyvenimą (mirė sulaukęs 57 metų), įveikdamas neabejotinai gausius sunkumus, jis parašė penkias dideles knygas, iš kurių mus pasiekė keturios: 1653 metais išleido pirmąją spausdintą lietuvių kalbos gramatiką Grammatica Litvanica. Po metų išėjo jos vokiška santrauka lotyniška antrašte Compendium Litvanico Germanicum, kuri liudija, jog ir valstybės tarnautojai jautė reikalą mokytis lietuvių kalbos metais išleistos sujungtos į vieną leidinį dvi knygos Naujos giesmju knygos ir Naujos, labai privalingos ir dušoms naudingos maldu knygelės. Pirmoji turėjo 486, o antroji 164 puslapius. Ilgai nežinota, kas nutiko D. Kleino rengtam vokiečių lietuvių kalbos žodynui. Iš minėto 1659 m. rašyto kunigaikščiui laiško sužinome, jog žodyno rankraštis 1656 metais sudegęs metais, pasibaigus kažkokiam teismui, D. Kleinas mėginęs jį atkurti, bet, skubėdamas rengti giesmyną, darbą atidėjo. Giesmyno pratarmėje jis supažindina su savo planuojamais darbais: toliau reikia rengti katekizmą, Evangeliją ir apaštalų laiškus, vėliau imtis ž o d y n o (išretinta autoriaus), postilės ir galop Senojo ir Naujojo Testamento (I. Citavičiūtės pranešimas konferencijoje, p. 9). Sprendžiant iš išvardijamų darbų eilės, D. Kleinui žodynas bus rodęsis tada ne toks skubus. Deja, po kelių mėnesių viskas nutrūko... Bus daugiau

13 2010 m. vasario 4 d. Nr. 3(425) Mokslo Lietuva 13 Projektas Dirbti gali ir vergas, o prasmingai švęsti tik laisvas žmogus (2) Atkelta iš 5 p. įdėjusios daug jėgų į projekto įgyvendinimą, šią išvadą patvirtins. Esame pakankamai mobilūs. Panašią mintį teko išgirsti iš verslo žmonių, su kuriais teko bendrauti prieš šv. Kalėdas. Tais, kurie turi galvas ir neboja visų nesąmonių, kurių apstu mūsų valstybėje, bet veda savo verslą į priekį, įveikdami didžiausias, kartais dirbtines kliūtis. Jie tvirtino: turime tokį pranašumą, kad galime imtis inovatyviausių Europos Sąjungos projektų. Esame mobilūs, mokame sparčiai transformuotis, prisitaikyti ir kartu keistis. Štai tomis viltingomis mintimis norėtųsi dalytis ir apie mūsų įgytąją patirtį vykdant projektą. Tik visa tai savaime nevyksta. Potencijos gali būti, bet nerealizuota ji gali ir išvėsti. Daug pastangų užmegzdama ryšius su Norvegijos Zonta ir Rotary klubais padėjo mūsų klubo viceprezidentė akių gydytoja Vilija Socevičienė. Ypač daug padėjo Norvegijos Rotary klubas puiki Zonta Vilniaus klubo sąšauka su norvegų Rotary klubo nariais. Gera būti prieš saulę murkiančiu katinu Evalda Jakaitienė. Trejus metus teko gyventi Norvegijoje, palaikau ryšį su norvegais su Sturla Berg-Olsenu parengėme Lietuvių norvegų kalbų žodyną. Dabar rengiame Norvegų lietuvių kalbos žodyną. Įspūdis apie norvegus toks: jie sotūs ir savimi patenkinti katinai. Gyvena gerai, murkia prieš saulę ir jaučiasi laimingi. Jeigu juos kas nors paglosto už gerus darbus, jaučiasi laimingi. Pakeisti ką nors gyvenime jie nenori, nes bijo prarasti tai, ką turi. Mano sūnus turi bendrą įmonę su norvegais, žinau, kad norvegai nieko nepakeis įmonės gyvenime, nes jie paprasčiausiai vengia pokyčių. Vargu ar kada nors tapsime tokiais sočiais katinais, bent jau ne žvilgsniu aprėpiamoje ateityje. Gal ir gerai, nes per sotus gyvenimas neskatina ką nors keisti. Ramunė Trakymienė. Norvegus galima suprasti ištisus šimtmečius jie buvo vieni vargingiausių Europos gyventojų. Turėjo mažai duonos, tik žuvies į valias. Dabar tapo šiaurės šeichais, gal iš ten ir murkiančio katino įvaizdis. Mano įspūdžiai visiškai kitokie. Galime tik apgailestauti, kad projektas baigėsi 2009-ųjų pabaigoje ir negalėjome nugalėtojų nuvežti į tą šalį gegužės 17-ąją, per norvegų Konstitucijos dieną. Prisimenu Norvegijoje vienos ligoninės gydytojo žmoną, verkiančią ašarų upeliais, kad pasirėdžiusi tautiniais drabužiais negali eiti kartu su visais dėl operuotos kojos, o gali tik stovėti. O šventė buvo tokia: visas Šieno (Skien) miestas ir apylinkės išeina į gatves su tautiniais drabužiais, priekyje dūdų orkestrai, dalyvauja visos mokyklos, organizacijos, atskirų gatvių, priemiesčių gyventojai. Norvegai laimingi: groja, šoka, dainuoja visas miestas juda. Neįgalieji važiuoja savo vežimėliuose. Ir tai visiems didžiulė tautinė šventė. O tie, kurie negali judėti, verkia iš nuoskaudos. Lukas Kasperavičius, Vilniaus M. Mažvydo vidurinės mokyklos mokinys. Nor vegija nepriklausomybę atgavo 1905 m., tad jų gyvenimo patirtis nepriklausomos valstybės sąlygomis jau yra daugiau kaip šimtas metų. Mūsų tik 20. Norvegijoje susiformavę tam tikri valstybės švenčių šventimo įpročiai virto tradicija. Norvegai labai noriai mums pasakojo apie savo tradicinę valstybės šventę Konstitucijos dieną gegužės 17-ąją. Jie didžiuodamiesi kalba, kaip savo Konstituciją sugebėjo įtvirtinti, Diskusijai Mokslo Lietuvos redakcijoje įsismarkavus šventė savo Konstitucijos dieną ir tada, kai Norvegija buvo Švedijos karalystės priklausomybėje. Šiuo požiūriu esame pakankamai jauni norvegai tą jaučia. Jie mus drąsino: esame nepriklausoma jauna valstybė ir dar labai daug ką galime pasiekti. Perspėjo, kad nepalūžtume ištikus sunkumams ir nenusiviltume tuo, ką turime iškovoję. Kalbėdami su norvegais jautėme, kad tarp mūsų esama didelių skirtumų. Nors laimė ne piniguose, bet Norvegija turtinga naftos ištekliais ir tai valstybei teikia pasitikėjimo ateitimi. Štai mus globojęs Norvegijos Rotary klubas jungia turtingus vyrus, kurie gali ir jaučia pareigą padėti kitiems. Aukodami pinigus jaučiasi laimingi, kad gali padėti kitiems. Jie gali sau leisti būti laimingais. Kristina Plečkaitytė. Noriu papasakoti, kaip be lito kišenėje pasijutome laimingi padarę gerą darbą. Dalyvauju jaunimo nevyriausybinėse organizacijose, neseniai rengėme kalėdinę akciją. Kauno Akropolyje susirinko tie jauni žmonės, kurie panoro išmokti dainuoti gestų kalba. Daina nuskambėjo, maždaug šimtas moksleivių dainavo gestų kalba. Norėjome atkreipti dėmesį į kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų integraciją į visuomenę. Norėjome pabendrauti su tais žmonėmis, parodyti, kad nėra mus skiriančios ribos, nors jie ir su negalia. Tai nekainavo mums nė lito, reikėjo tik geros nuotaikos. Susiradome naujų draugų, juos padarėme laimingus. Tai tik įrodymas, kad laimingu žmogus gali pasijusti įvairiais būdais. Turtingi Rotary klubo nariai aukodami pinigus ir užsiimdami labdara, o mokiniai ir kitais būdais. Ateitį sieti su savuoju kraštu ML. Ką mums duoda tie tarptautinio gyvenimo pavyzdžiai? Ina Dagytė. Mūsų kontaktai šiame projekte neapsiribojo viena ar dviem šalimis. Sumanymas buvo tas, kad UNESCO tinklo mokyklos užmegztų ryšių su šio tinklo mokyklomis kitose šalyse Prancūzijoje, Anglijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Rusijoje, Portugalijoje, JAV, Australijoje ir kitose Skandinavijos šalyse. Sąrašas šalių, į kurias buvo siųstos mūsų mokinių žinutės, labai platus, tačiau komunikacija plačiausiai vyko pačioje Lietuvoje daugiau kaip 80 proc. visos komunikacijos. Užsieniui teko apie 20 proc. Norvegija projekto nugalėtojams buvo pasirinkta jau kaip pažintinės kelionės objektas. Išplatinome žinią apie Lietuvos valstybės šventes į daugelį šalių. Gal kitas projektas tuo ir būtų baigęsis, tačiau turėjome ir kitų tikslų. Focus grupėje kaip tik ir bandėme išsiaiškinti, kokie veiksniai svarbiausi tvarkant mūsų valstybės švenčių ateitį. Jau minėjome kai kuriuos iš jų tarptautinių projektų, vizijų ir strategijų svarbą. Tačiau kas padeda ir kas trukdo visaverčiai švęsti valstybės šventes, rūpėtų išgirsti iš projekto dalyvių. Ramunė Trakymienė. Kliudo dar didelis mūsų provincialumas, kuris pasireiškia ir baime pasirodyti per dideliu patriotu. Visa, kas sava, atrodo pernelyg menka, nevertinama. Tai ir yra provincialumas. Labai svarbu suprasti, kad mūsų savitumas ir yra mūsų didžioji vertybė, praturtinanti ne tik mus, bet ir visą pasaulį. Andrius Vitkūnas, Anykščių A. Baranausko vidurinės mokyklos mokytojas. Jeigu į valstybės šventes žvelgtume ir kaip į savo tapatumo įprasminimą, tai švęsdami bręstame ir kaip valstybės piliečiai. Jeigu bręs valstybė, kiekvienas jausime norą ja gėrėtis, didžiuotis tai neatsiejami dalykai. Nors Anykščiai nėra didelis miestas, didžiuojamės, kad ten gyvename, nes savo gyvenimą tapatiname su žymiais rašytojais, kilusiais iš Anykščių. Visa tai padeda mums švenčiant ir valstybės šventes. Kas trukdo? Savimonės reikalai. Kartais nenoras susilieti į bendrą pilką masę. Ne paslaptis, kad jaunimas iš rajono miestelių išvažiuoja į didžiuosius miestus, nes savo ateitį sieja tik su miestais arba gyvenimu kitose valstybėse. Kartais žmonėms stinga gilesnės savimonės, kad savo ir vaikų ateitį reikėtų sieti ne su svetimais, bet su savuoju kraštu. Parengė Gediminas Zemlickas Gedimino Zemlicko nuotrauka Projekto dalyviai Anykščių A. Baranausko vid. mokyklos mokiniai ir mokytojai Mokslo Lietuva Ger bia mi skai ty to jai, laik raš tį Moks lo Lie tu va ga li te pre nu me ruo ti ne tik pašto skyriuose, bet ir in ter ne tu, tin kla la py je nu me ra ta.lt

14 14 Mokslo Lietuva 2010 m. vasario 4 d. Nr. 3(425) Institutų gyvenimas Tad kurį kelią rinksimės: Graikijos ar Suomijos? Atkelta iš 1 p. Graikijoje mokslas iš esmės humanitarinis ir fundamentinis, o eksperimentinis menkai plėtojamas. Aukštųjų technologijų pramonės beveik nėra, todėl ir pragyvenimo lygį šalyje palaiko vien turizmas. Graikijos pragyvenimo lygis jau žemesnis už ES vidurkį. Tai tęsiasi metų metus. Priešingas pavyzdys Suomija. Suomijos pragyvenimo lygis gerokai prašoka ES vidurkį ir tai lemia aukštųjų technologijų įmonės. Dar vienas pavyzdys Portugalija. Išties geras pavyzdys. Stodama į ES Portugalija neturėjo beveik jokio solidesnio mokslo. Pirmasis fizikos mokslų daktaras Portugalijoje apsigynė disertaciją tik 1998 m., kiti šalies fizikai mokslo laipsnius iki tol įgydavo užsienyje. Panašiai buvo ir su inžinerijos mokslais. Įstojusi į ES Portugalija prie universitetų kūrė mokslo technologijų parkus, steigė nacionalinius mokslo centrus, institutus m. buvo atidarytas Nacionalinis nanotechnologijų centras Bragos mieste. Pasinaudodami ES Struktūriniais fondais portugalai kuria aukštųjų technologijų mokslo centrus ir aukštųjų technologijų pramonę. Tikslingai panaudodami ES pinigus pasiekė ryškią mokslo ir verslo pažangą. Kas baugina mokslininkus Vadinasi, mokslo centrai Portugalijoje pasiteisino, o jei taip, kodėl Jus baugina steigiamieji mokslo centrai Lietuvoje? Kodėl Jums, matyt, ir Jūsų vadovaujamo instituto darbuotojams kyla nerimas dėl galimos perspektyvos dirbti Nacionaliniame mokslų centre prie universiteto? Todėl, kad trys institutai praras juridinio asmens statusą. O universitetuose, bent taip įprasta Lietuvoje, plėtojamas praktiškai vien fundamentinis mokslas. Taigi mokslo institutus iš anksto planuojama nukreipti į fundamentinių tyrimų sritį prie universiteto. Puslaidininkių fizikos instituto direktorius prof. habil.dr. Steponas Ašmontas Mokslo centrai Portugalijoje yra nepriklausomi, o Lietuvoje kuriami mokslo centrai įdiegiami po universiteto vėliava. Štai Fizinių ir technologijos mokslų centras, kurį norima kurti sujungus Fizikos, Chemijos ir Puslaidininkių fizikos institutus. Jeigu liktume esamose vietose A. Goštauto gatvėje, gal ir nebūtų taip blogai. Tačiau sumanymas kitas. Po 2012 m., kai bus pastatytas prieigos centras, mūsų darbuotojus norima perkelti į Vilniaus universiteto teritoriją Saulėtekio miestelyje, o tada steigti Nacionalinį fizinių ir technologijos mokslų centrą, kurio steigėjas būtų Vilniaus universitetas. Jau yra atitinkamas švietimo ir mokslo ministro įsakymas. Puslaidininkių fizikos instituto darbuotojų veiduose džiaugsmo nematyti Tokia yra šių sumanymų logika ir tokia esama ligšiolinė praktika. Matydamas, kaip viskas daroma, mėginu tokiems sprendimams priešintis. Esu tvirtai įsitikinęs, kad Lietuva turi eiti ne Graikijos, bet Suomijos keliu. Pasirinkus Graikijos kelią toliau sėkmingai leisimės ligi kai kurių Afrikos valstybių lygio, kaip kad prof. Bronius Kaulakys savo schemose ir grafikuose rodė per Lietuvos mokslininkų sąjungos 20-mečiui skirtąją konferenciją praėjusių metų gruodžio mėnesį. Išsaugoję bent dalį mokslo institutų, kurie iš esmės užsiimtų taikomąja veikla, galėtume remtis Vokietijos pavyzdžiu. Kita vertus, norėdami užsiimti kokybiška taikomąja veikla, privalome rūpintis ir fundamentiniu mokslu. Tai aksioma. Štai kad ir Ekspla. Jai dirbant kartu su Fizikos institutu, buvo įkurta net bendra instituto ir Eksplos taikomųjų tyrimų laboratorija, kuriai vadovauja dr. Gediminas Račiukaitis. Laboratorijoje atliekami faktiškai Eksplai skirti darbai, o bendrovė už juos Fizikos institutui sumoka daugiau kaip pusę milijono litų. Tai dėsninga: kai atsiranda pakankamai stiprios įmonės ir jų ryšiai su mokslu, tada jos gali padėti išsilaikyti ir mokslo institutams. Kam reikia iškreipto vaizdo Iš jūsų pateikiamų pavyzdžių susidaro įspūdis, kad Lietuvoje mokslo taikomoji veikla visai neblogai atrodo. Tik kodėl to nemato tie, kurie turi rūpintis Lietuvos mokslo reikalais, taip pat ir politikai? Valdininkai ir politikai viešai skleidžia priešingą informaciją. Girdi, Lietuvos mokslo institutai persenę, juose dirba vieni pensininkai, kurie nieko nedaro, bet iš valstybės gauna pinigus. Tokio formato žinios skleidžiamos nuolat. Kai tenka susitikti su politikais, iš jų nuolat girdžiu tą patį: reikia institutus jungti, nes ten nėra kas dirba, vieni seneliai Skleidžiama dezinformacija. Kadangi visos ryšių priemonės yra rankose tų asmenų, kuriems naudinga tokią dezinformaciją skleisti, ir turime atitinkamą rezultatą. Pateikiamas vienašališkas, dažnai tikrovės neatitinkantis vaizdas, tam tikra virtuali informacinė erdvė, kuri labai reikalinga norint imtis pertvarkos. Seniai žinoma tiesa, kad bet kokios pertvarkos patikimiausias būdas, padedantis tam tikroms jėgoms pasilypėti ant bangos. Kai politikai išsiaiškina realią reikalų būklę, ima keisti savo nuomonę su tuo nuolat susiduriame. Viena bobutė pasakė ir politikai pastato ausis, o mokslininkai metų metus dundena niekas negirdi ir nenori girdėti. Tai kodėl mokslo žmonių balsas toks neįtaigus? Gal jų nuomonė per menkai pagrindžiama konkrečiais rezultatais? Konkretus pavyzdys. Apsilankiau pas ūkio ministrą Dainių Kreivį dėl Puslaidininkių fizikos instituto taikomosios veiklos reikalų. Ministras prisipažino, kad per mažai įsigilinęs į šio instituto veiklą, todėl pasikvietė viceministrą. Taip, viceministras žino, kad trys institutai greitai bus sujungti į mokslo centrą, nes juose nesą kam dirbti, daug pensininkų. Iš kur tokia informacija? Viceministras atvirai pasakė: tokie ir tokie ministerijos pareigūnai, departamentų vadovai ir kai kurie mokslininkai sakė Formuojama nuomonė, kad institutus reikia sujungti arba uždaryti. Sudaroma nuomonė, kad Lietuvoje mokslo institutai uždirba mažai, o Vokietijoje užsidirba daugiau kaip pusę reikalingų lėšų. Nusiunčiau Ūkio ministerijai medžiagą apie Makso Planko ir Fraunhoferio draugijos institutus ir jų veiklos specifiką, apie tai, kokį finansavimą gauna iš valstybės biudžeto ir kiek užsidirba. Tada viceministro nuomonė pakito suprato, kad mokslo institutai turėtų būti prie Ūkio ministerijos, nes jų būtinai reikia įvairioms programoms įgyvendinti. Energetikos ministerijoje išdėsčiau sumanymą per Mokslo ir technologijų parką steigti naują įmonę m. visas kaitinimo lempas teks pakeisti į šviesos diodus (šviestukus), o Puslaidininkių fizikos institutas turi didelę patirtį liu- minescencijos šaltinių ir šviesos diodų gamybos patirtį. Esame gaminę infraraudonosios šviesos diodus galio arsenido pagrindu, daug dirbame su fotoliuminescencijos šaltiniais, ištiriame optines įvairių objektų savybes. Taigi su kolegomis iš užsienio sumanėme kurti bendrą įmonę ir pradėti Lietuvoje gaminti šviesos diodų šviestuvus gyvenamųjų namų laiptinėms apšviesti. Iš kairės: grupės vadovas Markus Sneider, Steponas Ašmontas, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos viceministras Rimas Jonaitis, Puslaidininkių fizikos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja Nerija Žurauskienė, prof. Saulius Balevičius 16 šviesos diodų apgaubus nedūžtamo organinio stiklo gaubtu patikimai apšviesime gyvenamųjų namų laiptines, galėsime nebijoti kiemo padaužų. Toks šviestuvas kainuos apie 150 litų, o veiks ne mažiau kaip 10 metų. Padengę puslaidininkį liuminoforu gausime baltą šviesą. Galime keisti liuminoforo sudėtį, taigi ir apšvietimo atspalvius. Kadangi labai aktualu taupyti elektros energiją, tokie šviestuvai turėtų būti ypatingai paklausūs. Taip pat paklausūs bus ir valdikliai, kuriuos kūrėme Mažeikių naftai, jie galėtų labai praversti ir kitoms įmonėms. Energetikos ministerijai mūsų siūlymai pasirodė labai naudingi. Kuo baigėsi Jūsų vizitai į ministerijas? Gedimino Zemlicko nuotraukos

15 2010 m. vasario 4 d. Nr. 3(425) Mokslo Lietuva 15 Baigėsi tuo, kad keturių ministerijų ministrai paprašė Premjero Andriaus Kubiliaus sustabdyti Puslaidininkių fizikos instituto jungimą su Chemijos ir Fizikos institutais. Ūkio, energetikos, krašto apsaugos ir aplinkos ministrai pasisakė prieš mūsų instituto jungimą į mokslo centrą, nes mano, kad tai skubotas ir nepamatuotas sprendimas. Puslaidininkių fizikos instituto likimo sprendimas atidėtas iki kovo 15- osios. Jeigu keturių ministerijų vadovai nebūtų išsamiau susipažinę su mūsų instituto veikla, nuo sausio 1-osios jau būtume vieno iš mokslo centrų dalis. Mokslo institutų likimą savo sprendimais lemia Vyriausybė, nes ji institutus įkuria, reorganizuoja, naikina. Kas yra tos elektromagnetinės svaidyklės? Esate palaikomi iš Krašto apsaugos ministerijos. Kokie Puslaidininkių fizikos instituto darbai šią ministeriją domina? Krašto apsaugos ministerija susidomėjo mūsų instituto darbais, kuriuos atliekame su vokiečių ir prancūzų mokslininkais. Saint Louis mieste Prancūzijos Vokietijos tyrimų institutas 2009 m. minėjo savo 50 metų veiklos sukaktį, įvyko keletas šio instituto veiklos pristatymų, kuriuose dalyvavo ir Lietuvos krašto apsaugos ministerijos viceministras Rimas Jonaitis. Pastarasis sužinojo mūsų ir Saint Louis instituto bendrų darbų vertę. Priminsiu, kad Saint Louis institutas yra prie Bazelio, kur susieina Prancūzija, Vokietija ir Šveicarija. Po Antrojo pasaulinio karo ten veikė internuotų vokiečių artileristų stovykla m., siekiant pagerinti Prancūzijos ir Vokietijos santykius ir buvo įkurtas Saint Louis institutas, kuris turėjo užsiimti artilerijos tobulinimu. Instituto branduolį sudarė internuotieji vokiečių belaisviai, prisidėjo ir prancūzų specialistai. Viena iš šio instituto krypčių, kuriose dirbame ir mes terahercų spinduliuotės sistemų kūrimas ir tyrimai, kita elektromagnetinių svaidyklių kūrimo darbai. Minėtos svaidyklės gali būti pritaikytos ne tik gynybos technologijose, bet ir labai aktualioje ekologinių kosminių technologijų srityje. Jų pagalba galima būtų pigiai ir neteršiant aplinkos paleisti mini palydovus į Žemės orbitą. Tokiomis konversinėmis programomis suinteresuoti ir mūsų partneriai iš Saint Louis instituto. Krašto apsaugos ministerija suvedė su šių programų išdirbėjais, gavome konkrečių užsakymų. Minėtame Saint Louis institute, dirba 400 darbuotojų, o jų metų biudžetas 47 mln. eurų. Kai pasakiau, kad Lietuvos puslaidininkių fizikos institute dirba 300 darbuotojų, o mūsų finansavimas metams 1,5 mln. eurų, Saint Louis instituto direktoriai (prancūzas, kitas vokietis) mandagiai pasiteiravo: gal ne visiškai Jūsų kalbą supratome, gal tuos 1,5 mln. eurų gaunate vienai savaitei? Kai patikslinau, kad metams, direktoriai susižvalgė ir pasakė, kad tai neįmanoma, nes turėtume gauti ne mažiau kaip 30 mln. eurų. Tik taip tokio pobūdžio institutas galėtų normaliai funkcionuoti ir būti naudingas valstybei. Lietuvoje įsivaizduojama kitaip. Kai pradedama vertinti, daug ar mažai mūsų mokslininkai padaro, reikėtų prisiminti, už kokias lėšas tie darbai padaromi. Kitose šalyse net neįsivaizduojama, kad už tokias lėšas apskritai galima dirbti. Kalbėjosi Gediminas Zemlickas Kaip tarti priebalsių samplaikas? Valerija Vaitkevičiūtė Pabaiga, pradžia Nr. 2 1 Minėtuose leidiniuose transkribuotų žodžių ir jų junginių netranskribuojame ir nekirčiuojame dėl techninių priežasčių. 1 pav 5 pav 2 pav 6 pav 3 pav 4 pav 7 pav 8 pav Pirmiausia reikia įsidėmėti, kad sonantai l, m, n, r (dar vadinami sonoriniais, balsingaisiais priebalsiais ar pusbalsiais) ir ne tokie balsingi j, v patys asimiliacijai nepasiduoda neduslėja prieš dusliuosius, pvz.: l malkos, r vartai, n sensta, išskyrus n prieš k ir g, kur virsta liežuvio užpakaliniu raŋka, aŋga; ir duslieji priebalsiai prieš skardžiuosius l, m, n, r neskardėja, pvz.: p plinta, t atminti, s džiūsna, t aitrus, p pjauti, s svirtis ir t. t. Taikliai šį reiškinį pastebėjo E. Mikalauskaitė: Nederinamieji priebalsiai v, j, l, m, n, r ir čia asimiliacijoe dalyvauja kuo mažiausiai. Lietuvių kalbos fonetikos darbai, 1975, p. 69. Taigi, kyla klausimas, kuo remiantis Radijo ir Televizijos diktoriai, laidų vedėjai ir kt. taria ar verčiami tarti valcas ar valcas (reikia tarti valsas šokis; valcai malūno įtaisas), pencija, pencininkas, -ė, financai, šancas (šansas tikimybė, galimybė, barbarizmas šancas apkasas), Minckas, Valinckas, brondza, orandžerija ir t. t. Tarmių medžiaga tikrinta šiuose leidiniuose ir žodynuose: Lietuvių kalbos tarmės, 1970 (LKT); J. Petrausko ir A. Vidugirio Lazūnų tarmės žodynas, 1985 (LTŽ); A. Vidugirio Zietelos šnektos žodynas, 1998 (ZŠŽ); D. Mikulėnienės, K. Morkūno Dieveniškių šnektos tekstai, 1997 (DŠT); G. Naktinienės, A. Paulauskienės, V. Vitkausko Druskininkų tarmės žodynas, 1988 (DTŽ); V. Vitkausko Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas, 1976 (ŠRDŠŽ). Taip pat V. Vitkausko Lietuvių kalbos tarties žodynas, 2001, ir daug išsamesnis V. Vaitkevičiūtės Lietuvių kalbos tarties pagrindai ir žodynas (LKTPŽ), 2001, Lietuvių pavardžių žodynas (ats. Red. A. Vanagas), t. I 1985, t. II 1989 (LPŽ) ir Lietuvių kalbos žodynas, t. I 1968 t. XX 2002 (LKŽ). Minėti leidiniai ir žodynai tokios tarties nepatvirtina 1, pvz. pensija DTŽ p. 149; LTŽ p. 191; ŠRDŠŽ registre p. 519 ir ten pat pensininkas, -ė; pensijas DTŽ p. 61 ir 111; pėnsija ZŠŽ p. 472; Murmanski DŠT p. 77; pasensta LKŽ p. 262 (pontininkai); LKTŽ ir LKTPŽ pensija, pensininkas, -ė ir kt. LPŽ I t. pateikia pavardes Jablonskas, Jablonskis, Jakubinskas, Jankunskas, Jasinskas, Juočinskas, Kaminskas, Klevinskas, Kučinskas, II t. Stačinskas, Širvinskas, Valinskas, Žilinskas ir kt. Tik LKT p. 194 (Griškabūdis) pateikia Jablonckis, Jablonckienė, ir visai nėra faktų, patvirtinančių, kad nz > ndz ar nž > ndž. Tai Aldono Pupkio išgalvotos ir bendrinei kalbai primestos fiktyvios tarties normos, kurias taisiau leidinyje LKTPŽ, Taip pat Televizijos rečiau Radijo diktoriai, laidų vedėjai ir kt. numeta skaitvardinių dūrinių ir vientisinių skaitvardžių galūninį kietąjį priebalsį t, einantį po kietojo m: dvidešim (= dvidešimt), trisdešim (= trisdešimt), keturiasdešim (=keturiasdešimt), penkiasdešim (= penkiasdešimt), šešiasdešim (= šešiasdešimt), septyniasdešim (= septyniasdešimt), aštuoniasdešim (= aštuoniasdešimt), devyniasdešim (= devyniasdešimt), dešim (= dešimt). Priebalsio t tokio numetimo fonetiškai niekaip negalima nei paaiškinti, nei pateisinti, žinant, kad iškristi arba nukristi gali vienas, tik pirmasis, iš dviejų vienodų ar suvienodėjusių priebalsių, pvz. pusseserė (sk. puseserė), atdaras > addaras (sk. adaras), megzs > megs. Priebalsiai m ir t iš esmės skiriasi savo kokybe: m yra uždarumos abilūpinis sonantas (kaip jau spėjome įsitikinti, sonantai patys asimiliacijai nepasiduoda ir šalia einančių priebalsių neasimiliuoja). Jo uždarumą sudaro lūpos apatinė prisispaudžia prie viršutinės (1 pav.). Iš plaučių iškvepiama oro srovė, atidarydama uždarumą, sukelia priebalsiui m būdingą silpną šlamesį, nes dalis iškvepiamo oro išeina pro nosies ertmę, todėl priebalsis m dar yra ir nosinis. Liežuvio galiukas atsitraukia nuo priekinių apatinių dantų, o liežuvio nugarėlės užpakalinė dalis kiek pakyla prie minkštojo gomurio, bet jo visai neliečia (2 pav.) 2. Priebalsis t yra liežuvio priešakinis sprogstamasis. Jį tariant liežuvio galiukas prisispaudžia prie viršutinių dantenų ir alveolių (rinčiukų, esančių gomurio priekyje už viršutinių dantenų), ir su jomis sudaro uždarumą (3 pav). Iš plaučių iškvepiama oro srovė staiga atidaro šią uždarumą ir sukelia priebalsio t stiprų sprogstamąjį šlamesį. Liežuvio šonai liečia kietojo gomurio pakraščius (4 pav.). Lūpos neutralios (5 pav.). Minėtus skaitvardžius su norminiu galūnės formantu -mt pateikia LKTŽ, LKTPŽ, Matematikos terminų žodynas, 1994, visi dvikalbiai žodynai, visos dabartinės ir ankstesnės lietuvių kalbos gramatikos, kirčiavimo vadovėliai, Lietuvių kalbos žinynas, 1998, ir atitinkami LKŽ tomai, o tarmines vardininko formas su formantais -m, -ms, -mc, -mts LKŽ siunčia į formą su formantu -mt (išskyrus I-ą tomą), šitaip laikydamas jas periferiniais reiškiniais. Tarmių žodynai turi kelis skaitvardžių vns. vardininko galūnės formantus, pvz.: LTŽ formantą -mt turi dažnas skaitvardis p. 25, 56, 116, 190, 232, 270, o kiti formantus -m, -mc, -ms; ZŠT, be norminio formanto -mt p. 64, 141, 145, 172, 472, 585, 659, 709, dar turi formantus -m, -ms; DŠT tik vieno kito skaitvardžio vns. vardininkas turi formantą -mt p. 74, 77, 132, kiti -m, -mc, -ms, -mts; DTŽ turi tik formantus -ms ir -mts. V. Vitkauskas ŠRDŠŽ skaitvardžių vns. vardininką pateikia tik su for- 2 Bendrinės lietuvių kalbos priebalsių m, t (kaip ir visų lietuvių kalbos garsų) rentgeno nuotraukas, iš kurių braižytos čia pateiktos schemos (2, 3 pav.), autorė darė Leningrado (dabar Sankt Peterburgo) Ausų, gerklės, nosies ir kalbos instituto Rentgeno kabinete m. Anksčiau publikuotos straipsnyje V. Vaitkevičiūtė Lietuvių literatūrinės kalbos priebalsinių fonemų sudėtis. Kn. Lietuvių kalbotyros klausimai, 1957; V. Vaitkevičiūtė Fonetika. Kn. Lietuvių klabos gramatika, 1965; ir V. Vaitkevičiūtė Lietuvių kalbos tarties pagrindai ir žodynas, mantu -m (jame nėra keturiasdešimt ir penkiasdešimt), bet anotacijoje rašo:... antrąjį skyrių sudaro pradedamų miršti skolinių ir bendrų su literatūrine kalba žodžių registras. Registre pateikti visi skaitvardžiai su formantu -mt; t žymimas minkštumo ženklu ir rašoma:... kaip lk., t. y. kaip literatūrinėje (bendrinėje. V. V.) kalboje, bet juk lk. galūninis t neminkštėja. LKT su formantu -mt pateikia p. 43 (dounininkai); p. 136, 138 (donininkai); p. 119, 120, 124, 125 (dūnininkai). Kitos tarmės turi tarminius formantus -m, -mc, -ms, -mts. Nepagrįstas norminės formos galūninio formanto t numetimas pridarys šiuo atveju fonetinei rašybai žalos, to leisti negalima. Reikia laikytis bendrinei kalbai įprasto formanto. Aptarkime tarnybinio žodžio (prielinksnio, jungtuko ir dalelytės) galūnės priebalsio t tarimą prieš savarankiškojo žodžio pradžios priebalsius k ar g. Tarnybiniai žodžiai, skirtingai nuo savarankiškųjų, negali eiti sakinio dalimi, o tik padeda išreikšti įvairius savarankiškųjų žodžių santykius. Prielinksnio ant priebalsis t prieš savarankiškojo žodžio pradžios prielinksnį k ar g neleistinai beveik visada išmetamas, o likęs prielinksnio priebalsis n verčiamas liežuvio užpakaliniu, pvz.: aŋ kaklo (= ant kaklo), aŋ kranto (= ant kranto), aŋ Kalėdų (= ant Kalėdų) 3, aŋ garsaus (= ant garsaus), aŋ grindinio (= ant grindinio). Toks t išmetimas yra provincialus kalbant šnekamuoju stiliumi ir bedrinei kalbai neteiktinas. Mat priebalsiai t ir k, g skiriasi iš esmės. Priebalsį t jau apibūdinome anksčiau, o priebalsis k yra liežuvio užpakalinis, kurio uždarumą sudaro užpakalinė liežuvio nugarėlės dalis su minkštojo gomurio priešakiniu pakraščiu. Liežuvio galiukas gerokai atsitraukia nuo priešakinių apatinių dantų (plg. 6 pav. su 3 pav.). Liežuvio nugarėlės užpakalinė dalis liečia tik pačius kietojo gomurio pakraščius (plg. 7 pav. su 4 pav.). Kadangi užpakalinė liežuvio nugarėlės dalis yra ne tokia paslanki kaip priešakinė, tai priebalsio k sprogimas yra ne toks staigus, kaip liežuvio priešakinių dusliųjų sprogstamųjų priebalsių. Lūpos neutralios (8 pav.). Priebalsis g nuo k skiriasi tik skardumu, t. y. tariant g balso stygos virpa, o tariant k nevirpa. Kalbos padargų padėtis tokia pati. Taip pat nepateisinamas prielinksnio ant priebalsio t išmetimas ir prieš kitus priebalsius, pvz.: an plauko (= ant plauko). Negalima išmesti prielinksnio iš priebalsio š prieš kito žodžio pra- 3 per Kalėdas, Kalėdoms. džios priebalsį š, jei keičiasi junginio reikšmė, pvz.: iš Šakių (plg. iš akių). Nevalia priebalsio t išmesti iš sudurtinio skaitvardžio ir kitokių dūrinių, pvz., tariama dešimečius (= dešimtmečius) arba dešimmetį, dešimmečio (= dešimtmetį, dešimtmečio), šimmečiai, šimečiai (= šimtmečiai), tūkstanmečio (= tūkstantmečio); greikeliu (= greitkeliu). Dažnai išmetamas žodžių su priešdėliu ant- priebalsis t prieš šaknies priebalsius k, g, o likęs n verčiamas liežuvio užpakaliniu, pvz.: aŋkainis (= antkainis), aŋklodės (= antklodės), aŋgalis (= antgalis), t išmetamas net prieš žodžio šaknies priebalsį p anpečiai (= antpečiai). Tai visiškas fonetinis analfabetizmas. Tokios tarties nepatvirtina DTŽ p. 65 devyniasdešimtmecų (devyniasdešimtmečių), LKTŽ p. 286 ir LKTPŽ p tūkstantmetis. Ypatingo dėmesio verta dalelytė net, priklausanti vadinamųjų išskiriamųjų dalelyčių grupei. Ji pati loginio kirčio neturi, bet signalizuoja, kad jį turi po jos einantis žodis ar žodžių junginys, prasminiu ryšiu susijęs su dalelyte net. Loginio kirčio viena svarbiausių raiškos priemonių tarp savarankiškųjų žodžių, kalbant aiškiuoju stiliumi, yra pauzė, pvz.: LKT šienaudamas sušilau p. 389, vienas sūnus p. 376, o tarp tarnybinio, t. y. dalelytės net, ir savarankiškojo stabtelėjimas, daug trumpesnis už pauzę. Jis neleidžia dalelytei net susilieti su po jos einančiu žodžiu, pvz.: Net sielos šventovėj prekyba verties! P. Vaič. (kur nevalia verstis). Širdy nakties tyla. Net žemė miega. P. Vaič. (kuri niekada nemiega). Kai po dalelytės net eina žodis, prasidedantis priebalsiu t arba d nevalia numesti jos priebalsio t, einančio prieš žodžio, prasidedančio priebalsiu t arba d, nes, pirma, to daryti neleidžia stabtelėjimas, antra, numetus t ar d junginio reikšmė pakinta, pvz.: net tvirtas pargriūva (plg. ne tvirtas pargriūva); net dvidešimt procentų (labai daug, plg. ne dvidešimt procentų; gal daugiau, o gal mažiau), net draugų skambučiai (ne priešų; plg. ne draugų skambučiai); net duris daužė (viską, neišskiriant durų, plg. ne duris daužė, o langus); net pusę milijono litų (plg. ne pusę milijono litų; gal daugiau, o gal mažiau). Turime du skirtingos reikšmės žodžius parašyti ir parrašyti LKŽ t. XI p Pastarasis reiškia parašius parsiųsti į ten, iš kur išvykai, todėl negalima išmesti r. Šitoks priebalsių praleidinėjimas prilygsta sovietmečio melioracijai, kur su iškasamu gruntu beatodairiškai išmetama ir tai, kas labai brangu ir savita.

16 16 Mokslo Lietuva 2010 m. vasario 4 d. Nr. 3(425) Darbų verpetuose Lietuvišką žodį iškėlęs į vėliavos aukštį Atkelta iš 3 p. kaip ir kortelių profesoriaus kartotekoje. Bet tai buvo priešokio darbas, nes reikėjo atiduoti duoklę daugybei kitų darbų, atrodžiusių dar labiau neatidėliotinais. Tvirtina, kad sistemingai prie lietuviškų asmenvardžių tyrinėjimo vėl prisėdo tik prieš ketverius ar penkerius metus. Asmenvardžių kilmės klodai Z. Zinkevičių ypač domina lietuviškų asmenvardžių kilmė ir raida, taigi vardažodžių istorija. Pasekime profesoriaus minties eigą bent kai kuriuose naujosios knygos puslapiuose. Dabar lietuviai įvardijami vardu ir pavarde, mums tai visai natūralu, nes įprasta. Tačiau kalbos istorikas pasakys, kad tai vienas ir tas pats vardas ir pavardė. Buvo laikas, kai lietuviai apsieidavo be pavardžių ir labai dėl to nesigrauždavo. Gediminas, Algirdas ar Vytautas Didysis ir be pavardės yra didieji kunigaikščiai. Beje, visos indoeuropiečių tautos pasitenkindavo vien vardais. Daug vėliau iš tų vardų atsirado ir pavardės. Kai vardas pradėtas vartoti ne tik asmeniui, bet ir jo sūnui, net ir vaikaičiui įvardyti, prireikė pavardžių. Tai paveldimas asmenvardis, skirtingai nuo nepaveldimo vardo. Kalbos istorikui tyrinėjant vardus ir pavardes kyla keblumų, ypač kai tenka griežtai skirti vardus ir pavardes. Kartais neįmanoma nustatyti, ar tai vardas, o gal pavardė? Todėl knygos pavadinimas ir yra Lietuvių asmenvardžiai, nes žodis asmenvardžiai išreiškia ir vardus, ir pavardes. Kokias išvadas teikia Z. Zinkevičiaus tyrinėjimai? Pasirodo, mūsų asmenvardžius pagal kilmę sudaro trys skirt i n g i k l o d a i. Pirmasis ir seniausias senieji dvikamieniai asmenvardžiai. Tas pats asmenvardžių sudarymo būdas buvo būdingas ir kitoms indoeuropiečių tautoms. Tyrinėjant dvikamienius asmenvardžius svarbu išsiaiškinti juos sudarančių dėm e nų k i l m ę. Z. Zinkevičius išaiškino, kad Profesoriui Zigmui Zinkevičiui 85 lietuvių senieji paveldėtieji asmenvardžiai turi net apie 800 dėmenų. Tikslaus skaičiaus nurodyti nepavyktų, nes esama atvejų, kai sunku pasakyti, ar tai atskiras dėmuo, o gal kito dėmens variantas. Be to, kai kurie iš tų dėmenų yra jaunesnės kilmės perdirbiniai. Senųjų dėmenų yra kelis kartus mažiau. Be senųjų dvikamienių asmenvardžių lietuviai nuo seno vartojo ir jų trumpinius kasdienėje kalboje dvikamieniai asmenvardžiai nepatogūs, nes ilgi. Šeimoje, artimoje aplinkoje prigydavo vienaskiemeniai trumpiniai: iš dvikamienio Tautgirdas atsirado Tautys, iš Algirdo Algis. Antrasis lietuviškojo vardyno klodas krikščioniškasis vardynas, Lietuvoje išplitęs su krikščionybe. Krikščioniškojo vardyno ištakos, bent jau jo dalis, sietina su Artimųjų Rytų ir hebrajų kalba. Kita dalis kilo iš graikiškų vardų, nemaža dalis lotynų ir kitų kalbų kilmės. Ty r i n ė j a n t lietuvišką vardyną Z. Zinkevičiui teko išsiaiškinti tų vardų ištakas, taip pat ir tų pirmapradžių vardų kelius į Lietuvą. Mat per kalbą tarpininkę perėjęs vardas atsineša ir tam tikrą tos kalbos antspaudą, žymę kalbininkams paprastai pavyksta tos kitos kalbos pėdsakus varde atsekti. Trečiasis asmenvardžių šaltinis pravardynas. Antai pravardė Vilkas, Balandis ir t. t. Iš tokių pravardžių Prof. Z. Zinkevičiaus credo: Kiekviena tauta rūpinasi savo kalbos kultūra. Dailininkė Emilija Taločkienė Bendraklasiai: Ukmergės gimnazijoje vienoje klasėje mokėsi prof. Jonas Balžekas, prof. Romualdas Baltrušis ir prof. Zigmas Zinkevičius atsirado ir pavardės. Z. Zinkevičius šias pravardes klasifikavo, nustatė kai kurių jų senumą. Lenktynėse su laiku Knygą Lietuvių asmenvardžiai Z. Zinkevičius rašė ypatingomis sąlygomis, reikėjo didžiavyriškų pastangų siekiant ją užbaigti. Vienas po kito ištiko du insultai, o geriau pasijutęs tęsė darbą ligoninėje, paskui sanatorijoje. Buvo akimirkų, kai atrodė, kad knygos taip ir nepavyks baigti. Štai tada Z. Zinkevičių imdavo baimė: jeigu nespės parašyti, tai ir liks nepabaigta, niekas kitas už jį neparašys. Susidurdavo su sunkesniais vardais ar pavardėmis, kurių kilmės išsiaiškinti nepavykdavo, reikėdavo gerai pasukti galvą, imtis naujų analizių, o kas žino, kiek laiko tam darbui liko. Buvo akivaizdu, kad tęsdamas darbą įprasta tvarka ir ritmu, taip ir neužbaigs savo knygos. Sunkiausius ir daugiausia painiavos keliančius vardažodžius ėmė praleidinėti taip sparčiau yrėsi į priekį. Kilo sunkumų ir su krikščioniškuoju vardynu. Kartais būdavo nelengva nustatyti, per kurias kalbas vienas ar kitas vardas pasiekė Lietuvą. Vėl reikėjo papildomos analizės, o laikas ne begalinis. Tad ir šiais atvejais kalbininkas ryžosi eiti į kompromisus: itin sudėtingus atvejus praleisdavo, į kebliausių vardažodžių analizes nesileido, atidėdavo ateičiai. Kovodamas su laiku profesorius nemažai laimėjo, dabar galime pasakyti, kad jo pasirinkta taktika pasiteisino. Jau kai knygos Lietuvių asmenvardžiai rankraštis buvo beveik baigtas, ėmėsi krikštavardžių analizės, jų kelių į Lietuvą tyrinėjimo. Taip atsirado dar vienos knygos rankraštis, kurį spaudai šiuo metu rengia Lietuvių kalbos institutas. Netrukus, gal kovo mėnesį, išvysime naują profesoriaus knygą, tiesa, daug mažesnės apimties už pirmtakę Krikščionių vardyno kelionė į Lietuvą. Pasitarnavo telefonų knyga Dar vienas ir ganėtinai didelis keblumas, kurį Z. Zinkevičiui teko įveikti, lietuvių ir apskritai baltų pavardžių, sutinkamų už Lietuvos ribų senose etninėse baltų žemėse, tyrinėjimas. Pavyko šis darbas tik iš dalies, nes rūpimas pavardes pasisekė surankioti tik iš Gudijos teritorijos. Šiam darbui pasitarnavo žymaus gudų kalbininko M. Birylos knyga Baltarusių antroponimija (Бiрыла М.В. Беларуская антрапанiмiя, ч. 1 3, Мiнск, ). Toje knygoje autorius surašė visas baltarusių pavardes, o Z. Zinkevičius iš jų išrinko tas, kuriose yra išlikusių baltiškųjų elementų. Tas pavardes mūsų kalbininkas aptarė knygoje Lietuvių asmenvardžiai. Ne mažiau profesorių domino ir šiaurės rytų Lenkijos teritorijoje išlikusios baltiškos kilmės pavardės ar bent išlaikiusios baltiškųjų elementų. Juk irgi senos etninės baltų žemės, tad pavardėse visa tai turi atsispindėti. Tik gaila, kad lenkai neturėjo panašaus į Birylą kalbininko, kuris būtų surinkęs lenkiškas pavardes. Žodžiu, pats tyri- Gedimino Zemlicko nuotraukos nėjimų objektas Z. Zinkevičiui buvo sunkiai pasiekiamas. Vis dėlto išeitį pavyko rasti, o pagelbėjo labai vykęs lietuvių kalbininko Kazimiero Garšvos patarimas. Pats ne kartą susidūręs su panašiomis problemomis K. Garšva žinojo, kaip kartais sunku būna oficialiais keliais gauti reikiamos informacijos valstybinių institucijų smagračiai sukasi lėtai, o kartais išvis nustoja suktis. Todėl K. Garšva Z. Zinkevičiui patarė pasinaudoti šiaurės rytų Lenkijos telefonų knygomis. Pats parūpino Suvalkų ir Augustavo krašto telefonų knygą, išleistą 2007 m. Suvalkuose. Storokoje knygoje pavardžių visiškai pakako Z. Zinkevičiaus lingvistinei analizei. Jam pavyko išsiaiškinti, kad Augustavo krašte lietuviškų kalbinių elementų vietos gyventojų pavardėse išliko labai daug. Rado apie 90 iš senųjų lietuvškų dvikamienių asmenvardžių, priklausančių seniausiam lietuvių antroponimijos sluoksniui. Mažiausiai 35-iose pavardėse rasta tokių dvikamienių asmenvardžių, kuriems tiesioginių atitikmenų lietuvių antroponimijoje nerasta, bet jų lietuviška ar baltiška kilmė kalbininkams abejonių nekelia, nes jų dėmenys aptinkami kituose dvikamieniuose asmenvardžiuose. 306-iose pavardėse rasti lietuviškų dvikamienių asmenvardžių dėmenys, sudarantys pavardės šaknį (pvz., Eid- asmenvardyje Eidá), ir jų priesaginių vedinių (Eid-ulis, Ejdul). Mažiausiai 50-tyje pavardžių slypi dvikamienių asmenvardžių pirmieji dėmenys ir antrųjų dėmenų pradžia (Dai-n- asmenvardyje Dainius iš Dai-noras, plg. daina), pvz., Dojn-ik-owski. Daugelis lietuviškos ar baltiškos kilmės pavardžių smarkiai sulenkintos ne paskutinį vaidmenį suvaidino ir lenkiška rašyba. LDK formuojantis pavardėms dokumentuose prie asmenvardžio būdavo įrašomos rytų slavų, bet ne lenkų (!) priesagos -ovič, -evič (Petr-ovič, Jurg-evič, iš Petras, Jurg-is). Įdomu, kad lenkai prie tų priesagų priprato vėliau, kai LDK diduomenė lenkėjo. Tokių pavardžių Suvalkų ir Augustavo krašte įvairiose gyvenvietėse aptikta apie proc. Pasak Z. Zinkevičiaus, Suvalkų ir Augustavo krašto pavardės su šiomis priesagomis yra savitas Lietuvos valstybės paveldas, bet ne lietuvių kalbos, išskyrus iš lietuviškų asmenvardžių padarytąsias pavardes. Galėtume vardyti ir kitus Z. Zinkevičiaus naudotus argumentus, bet ir pateiktųjų pakanka padaryti išvadai: prieš metų tame krašte dar buvo kalbama lietuviškai. Apie tuos dalykus bus galima pasiskaityti Z. Zinkevičiaus knygoje Lietuviškasis paveldas Suvalkų ir Augustavo krašto Lenkijoje pavardėse. Knygą leidžia Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Bus daugiau Gediminas Zemlickas Vyriausiasis redaktorius Gediminas Zemlickas Stilistės Laura Bočiarovienė, Gintarė Leščinskaitė Dizaineris Mindaugas Galkus Patarėjai: Stasys Goberis, Antanas Kulakauskas, Jonas Puodžius, Alfonsas Ramonas, Juras Ulbikas, Edmundas Kazimieras Zavadskas. Redakcijos adresas: J. Basanavičiaus g. 6, 2001 Vilnius El. paštas: mokslolietuva@takas.lt, tel. (8 5) Laikraštis internete: Redakcija gerbia savo autorių nuomonę ir mintis, net jei ne visada joms pritaria. Perspausdinant ar naudojant laikraščio Mokslo Lietuva ir jo internetinio puslapio paskelbtą medžiagą būtina nuoroda į Mokslo Lietuvą. Laikraštis platinamas tik prenumeratoriams ir redakcijoje. ISSN Leidžia UAB Mokslininkų laikraštis SL Nr. 169 Spausdino UAB Sapnų sala S. Moniuškos g. 21, 2004 Vilnius Tiražas 550 egz.